taka apdainuoja 100 kartų savo naują gimimą moters gyvenime, kad pavaizduotų savo meilę šimtui moterų.
Amasis 1) I. Egipto faraonas (1580 — 1557 pr. Kr.), XVIII dinastijos steigėjas ir hiksų nugalėtojas.
2) A. II (569—525) Egipto XXVI dinastijos faraonas, šventovių ir kitų pastatų statytojos Memfyje ir Saiso mieste.
Amata 1) Cėsies aps., Latvijoje, upė, Gaujos kair. intakas, 63 km ilgio, 1927 pastatyta A. hidroelektr. stotis. 2) Biržų aps. Pušaloto vi. upė, Lėvens (Mūšos, Lielupės) kair. intakas, 20,0 km ilgio. 1930 kanalizuota; prasideda apie Kutninkų ir Grikpėdžių k. Panevėžio aps. Smilgių vi.
Amatas bendra prasme verslas, profesijos darbas. Technikos prasme žaliavos apdirbimas. Verslo prasme smulki pramonės forma, kur gamyba vykstia vartotojui dažniausiai pačiam užsakiusiam ar parduoti aprėžtam vartotojų skaičiui — tos pačios vietos arba jos artimiiausiųjų apylinkių gyventojams. Tuo būdu A. požymiai yra šie: pagamintas produktas eina be tarpininkų tiesiog vartotojui, gamyba ne plačiai rinkai, bet vietiniams vartotojams, smulki gamyba ir maža apyvarta.
Amatai visų pirma visur atsiranda šeimos ūkyje savoms reikmenims tenkinti. Ilgainiui A. kaip verslas vis labiau virsta darbu kitiems. Ypačiai iškyla ir klesti viduriniais amžiais ir labiausiai susikoncentruoja miestuose. Vidurinių amžių A. dirbtuvės vedėjas yra meisteris, kurio bendradarbiai — padėjėjai ir gizeliai. Kiekvienas A. gizelis rengdavos būti savarankišku meisteriu. Vid. amžių pabaigoje, kada tokiems gizeliams susidarydavo didesnės kliūtys tapti savarankiškais meisteriais, atsirado tam tikras interesų priešingumas tarp meisterių ir gizelių. Vidurinių amžių miestų A. ypač būdinga jų ce-chinė organizacja. Cechas yra amatininkų susijungimas pagal profesinio darbo rūšį. Vidur, amžių cechas apimdavo visas amatininko gyvenimo sritis: vieno cecho amatininkai gyveno kartu, vienoje gatvėje, bažnyčioje kiekvienas cechas turėjo savo vietą ir savo vėliavas. Pagrindinė cechų funkcija ūkio srityje buvo reguliuoti darbą viduje ir monopolizuoti ji iš šalies. Jis tai pasiekdavo versdamas prisidėti prie cecho kiekvieną, kas tik toje vietoje tokį A. darbą dirbdavo.
Cechai buvo pritaikyti vidur, amžių miestų ūkiui. Įvairiomis priemonėmis jie užkirto kelią susikurti didelėms įmonėms cechinių amatų viduje, bet neįstengė užkirsti kelio beįsigalinčiai namų pramonės sistemai, amatininko priklausymui nuo pirklio. Mūsų laikais A. vis labiau užleidžia Vietą stambiajai gamybai. Ypač susilpnėjo savarankiški amatai ir jie dirba daugiau ne tiesįoginiams užsakytojams, bet magazinams ir tuo būdu daugiau virto kapitalistine namų pramonės forma.
Lietuvoje A., kaip smulki pramonės forma, atsirado drauge su miestais XIV a. pirmoje pusėje; amatininkiai buvo svetimšaliai, dažniausiai iš Vokietijos atkilę. Jų organizacija kūrėsi vak. Europos pavyzdžiu. A. ,cechų teisės buvo specialiomis privilegijomis saugomos. XVII—XVIII a. jie pradėjo irti ir dėl politinių suiručių ir dėl dvarininkų konkurencijos, nes dvarininkai valdydami dalį miestų ir jų jurisdikcijai nepriklausydami, amatų išmokytus savo baudžiauninkus įkurdindavo savo namuose, miestuose. A. baudžiauninkai, neturėdami organizacinių cechų išlaidų, galėjo savo dirbinius pigiau gaminti. XVIII a. Lietuvos miestų cechai stengiasi atimtį dvarininkams atskiros miestuose jurisdikcijos teises, o miestuose gyvenančius nelaisvuosius amatininkus įtraukti į cechus. Pvz. Kauno peilininkų cechas, dar XVII a. vien vokiečių amatininkų sudaromas, XVIII a. pradžioje savo eilėse turėjo jau daugelį lietuvių. XVIII a. pabaigoje Lietuvos paiždininkis Tizenhauaas, susirūpinęs Lietuvos pramonės kėlimu ir amatų plėtimu krašte, buvo įtaisęs Gardine pirmąją A. mokyklą, kurioje 300 berniukų ir 100 mergaičių, parinktų iš karališkų ekonomijų Lietuvoje, turėjo būti laikomi ir atitinkamai A. mokslinami. Tačiau, neatleisti iš baudžiavos, jie virto vergais darbininkais. Tizenhauzui žlugus, mokykla iširo. Formaliai A. cechai laikėsi Lietuvoje ir rusų valdymo laikais. XIX—XX a. Lietuvos A. dėl pramonės plitimo nyktsa, kaip ir kitur.
M. Weber ūkio istorija 1929; G. Unioin Industrial Organization in the XVI—XVII Centuries 1904.
Amati smuikų dirbėjų giminė Kremonoj, Italijoj, XVI—XVII a. žymiausi Andrius (1530) ir jo vaikaitis iNicolo, Gvannerio ir Stradivarijaus mokytojas (1596—1684).
Amatininkas lietuvių amatininkų savaitinis laikraštis, nuo 1934 leistas 'drauge su Verslu.
Amatolas amonio nitrato ir tolio mišinys, vartojamas artilerijos sviediniams užtaisyti.
Amatsu legendinis senovės japonų valstybės įkūrėjas, laikomas deivės Amatera-su vaikaičiu.
Amatų (profesinės) ligos. Kai kurios ligos gali būti susijusios su amatu, kuriuo darbininkas verčiasi. Siuvėjai ir kurpiai dėl blogos plaučių ventiliacijos dažniau ap-serga džiova, kadangi tenka ilgai dirbti pasilenkus uždarose ir dažnai blogai vėdi-