sąrą, parvažiavęs į Anykščius, parašė pirmąją A. š. dalį, o 1859 vasarą, jau Petrapilio dvasinės akademijos studentas, viešėdamas tėviškėje, parašė ir antrąją jos dalį. Rašydamas A. š. Baranauskas buvo ne pradedąs rašytojas, bet jau prieš tai nemaža eilėraščių parašęs, jų tarpe Kelo-nę Petaburkan, Gromatą isz Petaburko, Diewo riksztę ir malonę, Pasikalbėjimą giesmyniko su Lietuwa ir kt. A. g. kuriant Baranauską veikė kūdikystės atsiminimai, žmonių pasakojimai, seminarijos draugų (K. Kairio, Viksvos 'ir kt.) visuomeninių pasikalbėjimų įspūdžiai, A. Mickevičiaus Pono Tado, Kraševskio Anafielio, Daukanto Būdo, A. Chodzkos ir kt. poezijų įkvėpimas. 1858 vasarą parašė 176 eilutes, 1859 166 eil. Pirmoji dalis buvo išspausdinta, autoriaus nenurodant, Ivinskio 1860-tųjų metų kalendoriuje, o antroji, kurioje jau buvo padėtas ir parašas, „Jurrksztas Smalausis Anikszcziuos 1859 m.” 1861-ųjų metų kalendoriuje. Pirminis A. š. rankraštis neišliko, ir laikoma, kad Ivinskis kalendoriuje kiek savotiškai buvo pakeitęs B. kalbą ir rašybą ir pridėjęs kiek savo paaiškinimų B. žodžiams. Dėl savo kalbos ir rašybos anykštėno „giesmė” Ivinskio kalendorių skaitytojams pasirodė keista, ir vėliau Kazanės univ. prof. Andrius Ugenskis laiške Ivinskiui tiesiog piktinosi A. š. Tačiau A. Kašarauskas jau 1859 pripažino B. bręstančiu didžiuliu poetiniu talentu ir 1862 iškėlė jį ligi Donelaičio. 1860 B. kai kuo A. š. papildė, bet ligi 1882 tie papildymai niekur nebuvo spausdinami. Petrapilio akademiko Schief-nerio tarpininkaujamas, B. užmezgė ryšius su garsiuoju to laiko kalbininku lituanistu prof. A. Schleicheriu, kuriam tarp kitų tarmiškų tekstų pasiuntė ir A. š. Bet šis A. š. nepakartojo, o jam pasiųsti Baranausko rankraščiai atiteko prof. H. Weberiui. 1873 apsilankęs Lietuvoje ir ten susipažinęs su A. š., L. Geitler sumanė A.š.
Anykščių vaizdas
A Vainas Anykščių Šilelis