kio siužeto; jos sudedamoji turinio medžiaga plūsta savaime ir jos fabula formuojasi tokia tvarka, kokia auga vaizduojamoji medžiaga (pvz. žemaitės Kelionė į šidlavą). A . personažai daug kalba ir tik tai, ką autoriaus nuomone jie turėtų kalbėti.
Apydėmė bendras kaimo žemės sklypas tarp dviejų sodybų, panamė. Jau XVI a. šiuo vardu buvo vad. ir vietovardžiai.
Apklomė J. Lasickio XVI a. sudarytame žemaičių dievų sąraše (De diis Samagitarum) vardas tariamosios senovinės žemaičių dievybės, turėjusios ryšio su gyvenamosios vietos pakeitimu. Tačiau naujesni šaltiniai ir tautosaka apie tokią dievybę nieko nežino. Visai galimas daiktas, kad ir čia Lasickis, kaip ir daugeliu kitų atvejų, išgirdęs nesuprantamą lietuvišką žodį (kad ir tą pačią apydėmę) pats pavertė žemaičių dievybe.
Apygarda (teismo) Nepriklausomos Lietuvos teismų sutvarkymu plotas, apimąs keletą apskričių ir turįs pirmas instancijos kolegialinį A. teismą.
Apynys (lot. Humulus lupulus) ilgametis notrinių (Urticaceae) šeimos dvinamis (dvikamienis) augalas, ligi 12 m ilgio. A . auginami dėl kvapaus lupulino, augančio kankorėžių žvyneliuose. A . Lietuvoje buvo žinomi iš seniausių laikų, labiausiai vartojami alui gaminti. Seniau daug Lietuvos A. buvo parduodami į užsienius.
Apynikrūmis (Ptelea trifoliata) rūtinių (Rutaceae) šeimos krūmas, žiedai žalsvai balti, dvinamiai. Sutrinti lapai ir žievės turi apynių kvapą. JAV čiabuvis, Lietuvoje dekoratyvinis krūmas.
Apynskroblis paprastasis (Ostrya carpiriifolia Scop.) beržinių (Betulaceae) šeimos dekoratyvinis medis. Vaisynas panašus į apynių. Savaime auga p. Europoje ligi Šveicarijos ir p. Tirolio. Manoma, kad Lietuvoje galėtų būti auginamas ten, kur auga skroblas.
Apioklas kriaušės formos pusiausviras pavidalas, kurį tam tikromis sąlygomis įgauna besisukanti tinkamai elastinga masė. Turi svarbos dangaus mechanikai.
Apipiaustymas apskritai chirurginė operacija genitalijoms. A . paprotys paplitęs Azijos, Afrikos ir Amerikos primityviose tautose. A . kilimą etnologai ir biblininkai aiškina įvairiai. Motyvais galėję būti: higienos sumetimai, apsauga nuo seksualinio pavojaus, kantrumo mėginimas, lytinio gyvenimo paaukojimas ir pašventimas, juslinio smagumo padidinimas, tikėjimas į gimimą iš naujo. Izraelitams tai buvo religinė ceremonija. Net kai kurios krikščionių atskalos, pvz. nestorionai, Etiopijos krikščionys ir kt. A . pasilaikė.
Apypinas apipynimas, viršutinio izoliuoto elektros laido sluogsnis, padarytas iš supintų medvilnių ar dirbtinio šilko siūlų.
Apyrankė labai senas žmogaus rankos papuošalas, daromas iš akmens, kaulo, metalo ir kitokios kietos medžiagos. Seniausios A. rastos Lietuvoje siekia a. 1000 pr. Kr. ir buvo dėvimos visais priešistoriniais ir istoriniais laikais. Dažniausiai buvo daromos iš suplotos žalvario vielos, kartais apmuštos sidabro plokštele. Iš pirmojo tūkstantmečio Kr. g. ir antrojo pradžios A. turtigai ornamentuotos, turinčios labai daug raštų variantų. A. dėvėjo moterys po vieną ar po kelias ant vienos rankios.
- V. Nagevičius Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra 1935; J. Puzinas Naujausių proistorinių tyrinėjimu duomenys 1938.
Apyrubis 1) senovės Lietuvos miškų ūkyje naudotas terminas apibūdinti pratašymais ant medžių paženklintą medės dalį, skirtą kuriam nors naudojimui.
- 2) Miškas tarp tarp Valkininkų mst. ir Spenglos upių. 435 ha ploto.
Apiritys Zarasų aps. Gulbinės vl. ež. 36 ha ploto. 156 m aukščiau jūros lygio.
Apis (egipt. Hapi) senųjų egiptiečių Memfio mst. dieviškai garbinamas juodas jautis su baitu trikampiu kaktoje ir baltu lopu dešiniajame šone. Nugaišęs buvo laikomas susijungęs su Osiriu. Buvo vaizduojamas su saulės skridiniu tarpuragyje.
Apis mellifera ž. Bitė.
Apysaka epinio literatūros žanro, gražiosios prozos veikalų rūšis. Lietuvių literatūroje paprastai vad. praplėstos novelės arba šiaip didesnieji beletristikos kūriniai. A. vadinamos ir apsakymėliais, vaizdeliais.
Apyskaita valstybinės, visuomeninės ar privatinės įstaigos, įmonės, organizacijos darbų apžvalga, paprastai sudaroma darbo metams pasibaigus, kartais ir ilgesniam laikui. Apytaka ž. Kraujo apytaka.
Apytalaukis Kėdainių aps. bžnk., 5 km į šiaurę nuo Kėdainių, ant kairiojo Nevėžio klonio šlaito. Bžn. išmūryta 1635. Pro A. teka upelis Alkupis dar 1848 plane vadintas Talaukiu.