1910 (eil.), L’Esprit nouveau 1918 (jo po-tinis credo) ir kt.
Apolitiškumas visiškas nesidomėjimas politiniu gyvenimu.
Apollinaris 1)C 1 a u d i u s Hierapol'io Frigijoje vyskupas, apologetas, 172 Kr. g. parašęs imp. Morkui Aureliui krikščionių religijos apologiją.
2) (a. 310—390) nuo 362 Laodikėjos vyskupas, nors kovojo su arijonizmu, bet pats įpuolė erezijon. Pasmerktas Aleksandrijoje, Romioje ir 381 vis. bažnyčios susirinkime Konstantinopolyje. Jo sekėjai, apol'ina-ristai, jam mirus suskilo, paskiau susiliejo su manofizitais.,
Apollinopolis senovės Egipto dviejų mst. graikiškas vardas. Juose buvo garbinamas Horus.
Apollodoros 1) V. a. pr. Kr. pabaigos graikų tapytojas, pirmutinis mėginęs plastiškai atvaizduoti kūno apvialumą, priešpastatydamas šviesą ir šešėlius.
2) A. i š Damasko II a. Kr. g. romėnų architektas, statęs termas, Tra-jano forumą Romoje. Išliko jo veikalo Pa-liorketika fragmentai.
Apollonios 1) (a. 262—190 pr. Kr.) senovės graikų matematikas. Veikale Chro-nikon išdėstė kūgio piūvių teoriją. Po 18 šimtų metų astronomas Kepler pritaikė A. sudarytą elipsės geometriją planetų judėjimui išaiškinti. Dabartinė kūgio piūvio teorija dėstoma visai kitais, negu A. metodais.
2) A. i š R o d o s o III a. pr. Kr. graikų epikas, veikale Arganautica poetine forma aprašęs padavimą apie argonautus.
3) A. iš T y ano s (m. a. 100 Kr. g.) pitagoriečių mokyklos filosofas, laikomas vienu paskutiniųjų prieškrikščioniškos pasaulėžiūros atstovų, besistengiančių ją atgaivinti naujomis idėjomis. Išliko jo 85 laiškai, 1599 ir 1606 išleisti, kurių autentiškumu abejojama.
Apologetas (gr.) krikščionių tikėjimo gynėjas. A. ypačiai buvo II a. bažnyčios rašytojai Aristidas, Justinas, Atenagoras, Teofilis iš Antiochijos, Hermas, Quadra-tus, Tertulijonas ir kt., atremdami krikščionims taikomus priekaištus, esą krikščionys yra valstybei pavojingi bedieviai, praktikuoją nedorovę.
Apologetilta (gr. gynimo ir pateisinimo menas) teologijos mokslo šaka, vad. funda-mentaline teologija, savo uždaviniu statanti istorijos ir filosofijos argumentais įrodyti apreiškimo faktą ir bažnyčios, to apreiškimo saugotojos, įsteigimą. Nagrinėja 'ir apreiškimo versmes.
J. Mausbauch Grundzuege der Kathol. A. 6 leid. 1934. Apologija (gr.) gynimo kalba kaltinamajam apginti ar tos pačios rūšies veikalas. Iš senųjų A. labiausiai išgarsėjo Platono Sokrato A. (liet. M. Račkausko vert. 1927), XVI a. Melanchtano Apologia Au-gustanae Confessionis, kur ginama protestantų tikybos išpažinimas.
Apolonas (gr. Apollon) graikų šviesos, jaunatvės, medicinos, poezijos, muzikos ir apskritai visokio harmoningo meno dievas, vėliau sulygintas su saulės dievu Helijum. Mene daugiausia vaizduojamas gražiu jaunuoliu. žymiausi skulptūros kūriniai: Or-chomeniškis A. Atėnų muzėjuje, Belvedero A. (III a. pr. Kr.) Vatikano muzėjuje.
Apolonija 249 Kr. g. sudeginta Aleksandrijoje kankine, šventoji (šventė II 9). Laikoma dantų gydytojų globėja.
Apolonijus Romos senatorius, kankinys, tarp 180 ir 185 Kr. g. priešais senatą nukirsdintas. šventasis (šventė IV 18).
Apomorfinas dirbtiniu būdu iš morfino gaunamas alkaloidas.
Aponeurozė (aponeurosis) plona saus-gyslinė plokštelė, į kurią pereina raumenys ir sudaro sieną giliau gulintiems organams apsaugoti, pvz. delno, pėdos, pilvo įstrižojo raumens A. ir kt.
Apopleksija (gr.) staigus organizmo susmukimas dėl ūmai įvykstančio funkcijos sutrikimo tokiuose svarbiuose organuose, kaip širdis, plaučiai ir ypač smegenys. A. įvyksta dėl įvairių priežaščių, bet jų svarbiausioji kraujo išsiliejimas arba kraujo indų užsikišimas smegenyse. Kadangi dažniausiai kraujo išsiliejimai smegenyse esti ten, kur praeina svarbfis nervų takai, tai neretai prisideda vienos kurios kūno pusės, nankos ir kojos paralyžius. Kartais tokie priepuoliai baigiasi greita mirtimi, ar paralyžius palieka ilgam ar visam laikui. Priepuolio ištiktas žmogus guldomas ramiai gulėti pakelta šaltai laikoma galva ir šiltai įvyniotomis klojomis.
Aporija (gr.) teorinė sunkenybė išspręsti kurią problemą ar tiesiog neišsprendžiama problema.
Apostatas tikybos atsimetėlis, vienuolis, neteisėtai metęs vienuoliją, dvasininkas, metęs aukštuosius šventimus ir sugrįžęs į pasaulinį luomą.
Apostaaija (gr. atkritimas, pametimas)
1) paprasta, kada pakrikštytas asmuo bent vidiniu budu meta krikščionių tikybą;
2) bažnytinis nusikaltimas, kada krikš. tikyba metama vidiniu ir išoriniu būdu, t. y. kai metama ir pareiškiama žodžiu, veiksmu, bet kuriuo 'išoriniu ženklu, kurį kiti gali matyti, girdėti, pajausti.
Aposteriorinis (lot. a posterior) sąmonės reiškiniuose pareinąs nuo patyrimo. E.