Puslapis:LE01.djvu/325

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

pr. Kr. buvo nustatę chal-dėjai Babilonijoje ir Asirijoje. Ji buvo glaudžiai susijusi su jų religija ir vaidino didelį vaidmenį valstybės gyvenime. Neatsiklausus astrologų patarimo, .nebuvo daromas .nei vienas didesnės reikšmės žygis. Mūsų laikais šių dviejų miestų griuvėsiuose buvo surastos gausios astrologinės literatūros liekanos. Graikų A. buvo išdėstyta nežinomų datų autoriaus vad. Hermetiškose knygose. Iš graikų A. pateko pas arabus, kur pilnai atitiko jų mahometonų tikybos fatalizmą. Paskiau ją arabai vidurinių amžių antroje pusėje perdavė krikščioniškajam pasauliui. Astrologinių išvadų pagrindą sudaro dangaus reiškinių simbolinis aiškinimas. Babilonijoje kiekvienos planetos veikimas buvo susietas su atitinkamu dievu: Merku-ras su Nubu, Venera su Ištar, Jupiteris su Marduku, Saturnas su Nin'ibu. Saulė buvo laikoma dievu Samašu, mėnulis Si-nu. Graikai ir romėnai šioje srityje Babilonijos dievus pakeitė savaisiais; iš čia kilo ir dabartiniai planetų vardai. Atskiros paros valandos buvo taip pat dangaus kūnų globoje. Tas dangaus kūnas, kuris globojo kurios nors dienos pirmąją Valandą, buvo laikomas ir visos dienos globėju. Pagal astrologus pirmadienis buvęs mėnulio, sekmadienis saulės diena ir tt. — kiekviena savaitės diena turėjusi savo globėją. Astrologiški dienų vardai išliko ligi šiol daugelyje Europos kalbų, pvz. italų Lune-di, Martedi, prancūzų Lundi, Mardi ir tt. Germanų tautose tie romėnų-graikų mitologijos vardai buvo pakeisti vardais, paimtais iš jų mitologijos. Astrologai planetų įtaką aiškino atitinkamų dievų savumais. Pvz. Jupiteris simbolizavo valdžią, Venera meilę, Marsas karą ir tt. Kiekvienos planetos veikimas galėjęs būti įvairus, atsižiūrint to, kuriame žvaigždyne ir kuriuo metu ji buvo matoma. Kiekviena planeta galėjusi, priklausomai nuo aplinkybių, veikti palankiai arba nepalankiai. Iš to kilo ligi šiol išlikęs prietaras apie laimingas ir nelaimingas dienas arba valandas.

Dangaus sritis, kurioje matoma saulė, mėnulis ir planetos, sudaro vad. zodiaką, kuris jau senovėje buvo padalytas į 12 dalių— zodiako ženklų: lot. Aries — Avinas, Taurus — Bulius, Gemini — Dvyniai, Cancer— Vėžys, Leo — Liūtas, Virgo — Mergelė, Libra —• Svarstyklės, Scorpius — Skorpionas, Sagittarius — šaulys, Capricornus — Ožiaragis, Aquarius — Vandenis ir Pisces—’žuvys. Seniau zodiako ženklai buvo sutapę su atitinkamais zodiako žvaigždynais. Kiekvienam zodiako ženklui astrologai skyrė tam tikrą mistinę prasmę, ir jie įvairiais būdais buvo gretinami su planetomis. Planetos būvimas tame ar kitame ženkle turėjęs sukelti žemėje tam tikrus įvykius. Paskirų žmonių likimas buvo nustatomas iš dangaus reiškinių, matomų jų gimimo dieną (vad. horoskopas). Planetos astrologams globojo ir atskiras spalvas, buvo siejamos su chemine medžiaga, ir dėl to jie chemines reakcijas dažnai išreikšdavo astrologiškais ženklais bei terminais. Panašūs sugretinimai buvo daromi ir medicinoje. žmogaus kūno dalys buvo laikomos atskirų zodiako ženklų globoje. Tuo būdu visa zodiako juosta simbolizavo visą žmogaus kūną nuo galvos ligi kojų. Vaistai buvo sugretinami su planetomis, gydymas virsdavo tam tikra astrologine interpretacija. Taip pat ir politikoje atskiros tautos ir valstybės buvo laikomos esą atitinkamų planetų ir zodiako ženklų įtakoje, pvz. Marsas globojęs Vokietiją, Jupiteris Angliją, Vėžio ženklas Prancūziją ir 1.1. A. ypač buvo paplitusi naujųjų amžių pradžioje. Ji buvo tuomet laikoma rimtu mokslu ir universitetuose dėstoma. Bet jau Kepler žiūrėjo į ją skeptiškai ir laikė, kad tai esąs tik astrologams būtinas pragyvenimo šaltinis.

Jau XVII a. astronomijos mokslui augant, A. pradėjo smukti, ypač nuolatos susiduriant su faktais jos klaidingų pranašysčių. Pagaliau A. buvo visiškai diskredituota ir išbraukta iš mokslo disciplinų skaičiaus, tačiau savo laiku, palaikydama amžiais susidomėjimą dangaus reiškiniais, ji mokslo istorijoje vis dėlto suvaidino teigiamą vaidmenį, nes nuolatos dangų stebėdami, astrologai padėjo išaiškinti nemaža įvairių astronomijos faktų

L. Thorndike A History of Magic and Experimental science 1923; K. Th. Bayer Die Grundprobleme d. Astrologie 1927.

Astrometrija astronimijos mokslo šaka, kuri nagrinėja kūnų vietą, didumą, formą ir atstumą. Senovėje tie uždaviniai buvo atliekami gnomonu ir kt. įrankiais. Graikų, arabų, o iš jų ir Vid. amžių vak. Europos astronomai vartojo astroliabiją, armilą, kvadrantą, sekstantą. XVI a. Tycho Brahe anuos įrankius patobulino ir pirmas A. reikalams pavartojo laikrodį. XVII a. buvo išrastas teleskopas. XVII a. antroje pusėje Roemer sukonstruavo meridiano apskritimą, pasažinį instrumentą ir kt. XVIII a. astronomijos įrankiai buvo žymiai patobu^-linti. Pirmoje XIX a. pusėje Bessel sutvarkė teorinę A. Fotografijos išradimas davė naują akstiną A. pažangai.

A. metodai dalijami į fundamentalinius ir skirtuminius (diferencialinius). Pirmieji nustato dangaus kūnų vietas regimajame dangaus skliaute arba dangaus kūnų koordinatas. Antrieji nustato savitarpį dangaus kūnų suskirstymą dangaus regimajame skliaute ir jų regimus didumus.

Astronomija žvaigždžių ir šiaip dangaus kūnų mokslas. Apimdama ne vien dangų,

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5571-0=5571 wiki spaudos ženklai).