Puslapis:LE01.djvu/340

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis buvo peržiūrėtas

Gailsvinta, už Neustrijos karaliaus Chilperiko. Abi buvo paskiau nužudytos.

Atanarikas (Athanarich) 368—381 visigotų kunigaikštis, kovojęs su romėnais ir privertęs vyskupą Ulfilą su tikinčiaisiais bėgti Romos valstybėn. 375 nuo hunų turėjo pasitraukti į miškus tarp Dunojaus ir Pruto, paskiau už Dunojaus. Vėliau pasidavė imperatoriui Teodozijui Konstantinopolyje.

Atanatai (gr. athanatoi - nemirtingieji) 1821 Aleksandro Ypsilanti suorganizuotas graikų būrys kovai su turkais už Graikijos nepriklausomybę.

Atanazas, vad. Didžiuoju, (a. 295— 373) šventasis (šventė V 2), bažnyčios mokytojas, kovojęs žodžių ir raštais su arianizmu. 325 dalyvavo Nikėjos bažnytiniame susirinkime, 328 Aleksandrijos vyskupas. Arionų įtakoje daug kartų iš tos vietos buvo šalinamas ir 5 kartus ištremtas. Slėpėsi 335—337 Triere, 340—346 Romoje, 356—362 Egipto tyruose, dar 362—363 ir 365—366. Po 366 galėjo eiti savo vyskupo pareigas jau nebepersekiojamas. Jo raštus 1698 išl. A de I.opin ir Montfancon.

G. SchmidtLexikon Athanasianum 1952;
Migno Patrología Graeca.

Atanazija (gr.) nemirtingumas.

Atanazinis tikėjimo simbolis, prasidedąs žodžiais Symbolum Quicunque, klaidingai buvo priskiriamas IV a. šv. Atanazui, bet laikoma, kad buvo sustatytas V a. šv. Vincento Lerinsiečio p. Galijoje (Prancūzijoje) kovai su arianizmu. Jame buvo plačiai aiškinamas katalikų bažnyčios mokslas apie Kristaus dievybę ir šv. Trejybę. A. vardas jam suteiktas 772.

Atapaska ž. Atabaska.

Ataraksija (gr.) epikuriečių terminas neišjudinamai sielos ramybei, kaip aukščiausiam gėriui.

Atargateion Sirijos deivės Atargatis šventovė.

Atargatis, gr. vadinama ir Derketo, lot. Dea Syria (Deasura) Sirijos deivė, kurios garbinimą Sirijos vergai ir pirkliai išplėtė dar ir Graikijoje, Italijoje ir tolimuose Vakaruose. Buvo laikoma saulės dievo Hadado žmona ir reiškė gamtos motiną. Buvo kartais vaizduojama su žuvies uodega. Jos ženklas buvo žuvis bei balandis.

Atarvaveda iš 1%—2 tūkst. pr. Kr. ketvirtoji senovės indų vedu knygų (Rig-veda, Yajur-veda, Sama-veda ir Atharva-veda). Daug vėliau už anas tris atsiradusi, daug vėliau ir šventąja imta laikyti. Tai yra atarvanų arba vaidilų žinynas, apimąs daugiausia piktų dvasių, ligų, žvėrių užkeikimus ir užkerėjimus.

M. Blomfield The A . 1899; Farcjuhar Outlines of the religions Literature of India 1920.

Atatranka jėga tų parako dujų, kurios stumia atgal visą ginklą arba judomąsias dalis.

Kemal Atatürk

Atatürk Kemal Paša, Mustafa (1881 1938) turkų politikas, respublikos prezidentas. 1934 įvedus Turkijoje pavardes, gavo A. (turkų tėvo) pavardę. 1905 baigė gen. štabo akad. Istambule ir ėjo įvairias pareigas kariuomenėje. I Pasaulinio karo metu vadovavo divizijai Kaukazo fronte; 1917 II armijos Kaukazo fronto vadas. 1918 Palestinos armijos Kaukazo fronte vadas. Vadovavo tautiniam sąjūdžiui, nukreiptam prieš monarchiją, ir kovoms su Graikija. 1923—1938 Turkijos prezidentas. Politine bei kultūrine veikla stengėsi Turkiją europinti: panaikino daugpatystę, įvedė lotynų abėcėlę, atskyrė tikybą nuo valstybės ir kt. Išsp. Hatirat (atsiminimus).

H. G. Armstrong A. 1939.

Atauga 1) aprėžtas kyšulys kaulų paviršiuje, pvz. processus spinosus — stuburkaulio užpakalinė A. (keteros), processus transversus — stuburkaulio skersinė A. ir kt.

2) Auglys, išaugęs iš medžio kelmo (ligi šaknų kaklelio[1]) arba stiebo, ypačiai kai medis sužalotas, pvz. nulaužtas. A . leidžia lapuočiai ir nedaugelis spygliuočių, pvz. Pinus rigida Mill. Jos kyla iš snaudžiančių pumpurų. Medžių atauginę galia ne visų vienoda. Pasenę medžiai A. neduoda.

Atauginė galia medinių augalų savybė ataugti. A . G. turi visi lapuočiai ir kai kurie spygliuočiai (Taxus, Sequoia, Chamaecyparis, Thuja, Pinus rigida, Pinus mitis). Ji reiškiasi augliais — ataugomis iš kelmo, stuobrio, liemens, šakų, pvz. skroblo, alksnių, ąžuolų, guobų, liepų, topolių, uosių, klevų, beržų, ir atžalomis iš šaknų, pvz. topolių, drebulės, baltalksnio, kelminės guobos, šermukšnio, akacijos. A . G. pasireiškia medį nukirtus, sužalojus, sužeidus, veikiant kenkėjams. Stipriausia yra jaunatvėje.

Atauginis miškas toks miškas, kuris gali želti iš ataugų bei atžalų. Kelmo A. M . medžiai paprastai esti lyg kuokštais sutelkti ir jų liemens žemutinėje dalyje kiek palinkę. A. M. medžiai menkesnės vertės nei sėklinio.

Ataulfas visigotų karalius[2] 410—415. Po savo svainio Alaricho mirties 412 užėmė Galiją, 414 vedė ¡nelaisvėn paimtą Rom os imperatoriaus Honoriaus spserį Placidiją. Brangindamas Romos kultūrą, mėsino rištis su Honorium, bet šis nusistatė prieš jį ir jo vedybas. Romėniškos A. simpatijos

  1. LE spausdinant pastebėta klaida: išspausdinta šaknų kaulelio turi būti šaknų kaklelio
  2. LE spausdinant pastebėta klaida: išspausdinta karalips turi būti karalius

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Laima Kuzmickaitė – autorius ir redaktorius – 100% (+5408-2=5406 wiki spaudos ženklai).