kas, pietuose Aukštumalas. 1576 K. Hen-nenbergerio paruoštame žemėlapyje A. P. vietoje dar nurodytas šilas. Vidury pelkės yra dabar visai apsemtas piliakalnis. 1891 A. Bezzenberger rado jame anglių liekanų ir aplinkui eilę didelių akmenų, kurie, spėjama, sudarydavo slaptą kelią pėstiems i piliakalnį. Nuo 1820 pradėta A. P. sausinti, ir buvo iškasti 3 perkasai. Nuo 1888 pradėtas A. P. kolonizavimas, sudarant sklypus po 3 ha su dviem trobom, atiduodant juos išsimokėtinai per 66 metus iš vakarų atgabentiems vokiečiams. Tas kolonijas vokiečių valdžia kūrė, kad aplinkinius dvarus aprūpintų bernais ir sumažintų vasaromis iš Žemaitijos ir Užnemunės darbininkų skaičių. A. P. a u g m e n i j a. Vyrauja samanos Sphagnum, tarp kurių yra daug Scirpus caespitosus (meldą kupstinė), E-riophorum vaginatum (švilys). Be to, Scheuchzeria palustris (liūnasargė), Rhyn-chosphora alba (saidra), Drosera (saulašarė). Rečiau Vaccinium Oxycocleus (spanguolė) ir Andromeda polifolia (balažuvė siauralapė). Durpyno paviršiuje tėra labai nedaug kupstų, kurie yra susidarę iš Sphagnum rūšių su kitų samanų priemaiša; dažnai auga kerpės Cladonia (šiūrė), Cal-luna vulgaris (viržis), Empetrum nigrum (varnauogė), Rubus Chamaemorus (avietė tekšė) ir kt., bet vyrauja Sphagnum. Yra dar ir kupstų, sudarytų iš viržinių šeimos krūmų. Ant didesnių kupstų auga ir mažos pušaitės bei berželiai. Vietomis durpyne yra daug tvenkinių. Nuo durpyno iškilimo teka daug srovelių žemyn, kur auga didesnės pušaitės ir eglaitės. Čia auga jau kitokia negu aukštajame durpyne augalija. Ypač ji turtinga pakraščio zonoje. Po didelių meiioracinių darbų durpyno augalija žymiai pasikeitė.
C. A. Weber Über die Vegetation u. Enstehung des Hochmoores von Augstumahl 1902; J. Semb-ritzki u.A. Bittens Geschichte d. Kreises Heydekrug 1920; M. Grigat Die Memelniederung 1931.
Aukštumų juostos ribos, ligi kurių aukštumose dėl mažėjančios šilimos gali būti atitinkamos vegetacinės bendruomenės. Kiekvienoje A. J. yra atskiros augalų grupės, kurių aplinkumos sąlygas nustato vietos aukštumas ir padėtis. Kalnuose, kylant aukštyn, oro temperatūra krinta kas 100 m 0,5° C. Plokščiose masyvinėse aukštumose temperatūra krinta mažiau. Į saulę atkreiptuose šlaituose augmenijos ribos eina 150—300 m aukščiau nekaip priešingoje pusėje. Gausūs atmosferos krituliai augmenijos aukštumų ribą numuša žemyn. Kadangi A. J. augmenijos zonos pareina nuo temperatūros, tai panašios juostos būva ir žemumose tarp pusiaujo ir atšiaurio kraštų, kurie atitinka didžiausias aukštumas: juo toliau į šiaurę, juo aukštumų augmenijos riba yra žemesnė. Drėgno klimato pusiaujo kalnuose yra visos vegetacinės juostos, kurios užtinkamos žemumose nuo pusiaujo ligi ašigalio, čia žemiausią juostą sudaro amžinai žaliuoją miškai, toliau į viršų stepių krūmokšniai, dar aukščiau pievos, o toliau kalnų dykumos ir ledo-sniego regionas, kuriame nėra jokių augmenijos žymių. Pagal žmonių gyvenamas vietas A. J. galima skirstyti į pastovių sodybų ir į atsitiktinai apgyventus regionus. Iš kultūrinių žmogaus auginamų augalų geriausiai prisitaiko prie įvairaus klimato miežiai, avižos ir bulvės; dėl to jie pasiekia aukščiausias vietas. Kadangi aukštumų klimatą veikia įvairios vietos orografinės sąlygos, tai ir šios A. J. niekur neina lygia-greta: pvz. Kordiljeruose ties 600 ir tarp 450 ir 40° šiaurės platumos, miškų zona yra nutolusi nuo amžinojo sniego ribos tik per 150—200 m, o tarp 200 ir 300 pietų platumos šis tarpas yra 2500—3000 m. Paprastai nuolatinių žmonių sodybų riba niekur
Aukštumalo pelkė
Kultivuojamų augalu aukštumu ribos: 1) miežiai, 2) kukurūzai, 3) arbata, 4) ryžiai, 5) kava, 6) kakao, 7) kokoso palmės, 8) alyvos palmės