Ažukalnis Valerionas (1820 Jagodbore Šimonių par. — 1874 III 15/27 Kaune). Oficialinė jo pavardė buvo Zagorski, tačiau visuose savo lietuviškuose raštuose jis rašėsi Ažukalniu. Jokios mokyklos nelankė, tik kiek pasimokė kaimyniniame Turų dvare, kur buvo pasamdytas Turų vaikams privatus mokytojas. Vėliau savimokos keliu kiek prasilavinęs, jaunas būdamas, kurį laiką tarnavo įvairiuose dvaruose raštininku. Paskiau išsikėlė į Vilnių, kur gyveno ligi 1864, dirbdamas Glücksbergo spaustuvėje ir laikraščio Kuryer Wilenski korektorium. 1856 — 1858 gyveno Šimonyse ir čia dirbo Komaro dvarų raštininku. 1858—1864 raštininkavo Skapiškyje. 1863 sukilime buvo suimtas, bet jam pavyko pasiteisinti, ir jis buvo išleistas iš kalėjimo. Tik paimtų per kratą jo rankraščių dalis liko policijos rankose, nors juose nieko prieš valdžią ir ne buvo. Nuo 1864 tarnavo raštininku Kauno bajorų deputacijoje. Sako, kad už prieš dvarininkus nukreiptą satyrą (ji tarp jo rankraščių neišsiliko), kurioje buvę parašyta, kad „ponai po savimi turi tūkstančius dūšių, o savyje nė vienos” , jis buvęs iš tarnybos atleistas. Jo žmonai gavus darbo pas Čaplinskius, nuo to laiko A. gyvenęs tai pas žmoną, tai Kaune, čia susiartinęs ir su kun. Antanu Baranausku. Lietuviškus eilėraščius pradėjo rašyti jau nuo 1836, bet prie jo gyvos galvos jie niekur nebuvo spausdinti, nors dar prieš spaudos uždraudimą jis juos spaudai jau ruošė. Išliko platus jo eilėraščių rankraštis, jau paruoštas spaudai ir lietuviškų raštų cenzoriaus Vilniaus cenzūroje Viktoro Aramavičiaus tarp 1855 ir 1865 spaudai aprobuotas (to rankraščio buvo išlikę keli nuorašai); pavadintas: Rasztay Lietuwiszki tikras rankas. Isz guldimay ir Sekiojimay, parasze W. Ažukalnis. šis rankraštis apima ir tris dar 1848 paruoštus rinkinėlius, šiaip šiame rankraštyje yra daugiausia vertimų iš lenkų kalbos — iš Vitvickio, Krasickio, Masalskio, Goreckio, Dziekonskio, Syrokomlės, Godebskio, Odinčiaus, Naruševičiaus, Karpinskio. 1858 kun. Valentas rašė Kašarauskiui, kad A. buvo išvertęs ir visą A. Mickevičiaus Poną Tadą. Bet galimas daiktas, kad tai nebus buvęs pilnas vertimas: tik toji įžanga į Poną Tadą, kuri ir aname rinkinyje išliko. Iš A. originaliųjų eilėraščių ten yra: Rytas wasaros, Draugėj su wewerseliu, Draugėj su laksztingala, Apraszymas nakties, ryto, dienos ir wakaro, Nakties sujudimas, Atamainos, Medžiotojai, Trioletas, Jaunikis ir mergele, Dujen scunys dwaro, Wilkas ir piemenys. Kai kurie tų eilėraščių buvo išspausdinti 1884 ir 1885 Aušroje, 1890 šviesoje, o 11 eilėraščių iš spausdino J. Tumas Raštuose XI 1929. Per kratą 1863 buvo atimtas ir jo K. Antonievičiaus Atmintinie jubileuszo mėtos 1851 vertimas (su data 1862), kuris nė vėliau nebuvo išspausdintas.
- J. Totoraitis Lietuvos atgimimo paveikslai — Vadovas 1912 N. 48;
- J. Tumas V. Z. — Raštai X I 1929;
- E. Radzihauskas (L. Gira) V. Ažukalnis — Vairas 1933 N. 910 (nebaigtas).
Ažunaris Jokūbas (g. 1878 XI 26 Melaišiuose Biržų aps.) 1895 išvykęs į Petrapilį, pasimokė šaltkalvystės ir išėjo 1899 pradžios mokyklos kursus suaugusiems. 1900-1905 tarnavo rusų kariuomenėje. 1906 atvyko Amerikon ir apsigyveno Waterbury, Conn. 1906 savitarpio lavinimosi dr-jos Šviesos ir 1909 pirmosios Amerikos lietuvių meno ir rankdarbių parodos vienas organizatorių ir valdybos narių. SLA aktyvus narys, kurį laiką jos kuopos pirmininkas. Nuo 1907 bendradarbiavo Vilniaus žiniose, Darbininkų Viltyje, Lietuvos žiniose, Lietuvos ūkininke, 1910-1923 Vienybėje Lietuvninkų, Lietuvoje, Tėvynėje.
Ąžuolas (Quercus) Fagaceae šeimos vasaržali ar amžinai žaliuoją medžiai, rečiau krūmai. Daugumos Ą. skirčių lapai sklypėti. Žiedai vienalyčiai. Vaisius gilė prinoksta žydėjimo metais, o kai kurių skirčių ir per dvejus metus. Ą. mediena yra patvari ir turi gražų raštą. Ą. yra išplitęs vidutinio klimato juostoje. Ą. gentis turi per 200 skirčių su daugybe formų ir hibridų. Lietuvoje yra viena savaiminė skirtis, o JAV a. 80. Ą. paprastasis, kotelinis (Quercus pedunculata Ehrh.). Lapai trumpakočiai, širdėto nesimetrinio pamato ir su 45 apskritokais įramtymais. Žydi gegužės mėnesį. Vyriškieji žiedai nusvirusiuose žirginiuose, moteriškieji pavasarinio auglio viršutinės dalies lapų pažastyje ant pailgo ir stataus kotelio po 1—5. Gilės pailgos, cilindriškos ant a. 8 cm ilgio kotelio (nuo to pavadinimas pedunculata—kotelinis), dažniau po 2. Gvildas taurės pavidalo. Prinoksta žydėjimo metais spalių mėn. ir iš gvildo iškrenta. Ą. auga drūtyn per visą savo amžių, o aukštyn ligi 200 metų. Išauga 40 m aukščio ir 2 m skersmens. Pavienių yra ir didesnių ir išgyvenančių ligi 2000 metų. Minėtini Imbrado vl. Stelmužės Ą., 8,64 m apjuosties krūtinės mate ir 19 m aukščio; Dionizo Poškos Baublys, turėjęs 4,5 m skersmens ir 1000 metų amžiaus. Prancūzijoje yra išgarsėjęs Chėnede Montravail Ą. prie Saintes, 6—7 m skersmens ir 20 m aukščio. Ą. mediena turi siaurą gelsvą balaną ir rusvą branduolį, radialiniame piūvyje gražaus rašto iš gelsvų, blizgančių šerdies stipinų; gerų technikinių savybių — sunki, kieta, patvari. Vartojama tvirtiems ir gražiems dirbiniams — mašinų, vagonų dalims, statinių šulams, durims, langams, parketui, fanerai, baldams. Turi 4—5% tanidų. Ji patvari išbūva ore, žemėje ir vandenyje. Ilgiau pamirkus vandenyje, Ą. spalva pasidaro juoda. Mat vandenyje ištirpusi ge