Lietuvių enciklopedijos turinys
Absorbcijos audiniai AbucJiovi’Č slėgimui (Henry dėsnis, 1803). Dėsnis tiksliai tetinka mažai skystyje tirpstan čioms dujoms: azotui, deguoniui, vandeni liui, angliarūgščiai, metanui ir kt., bet ir tai tik tebesant nedideliam slėgimui. A . tokių dujų, kurios tirpdamos kinta, Hen ry dėsnis nepritaikomas. Temperatūrai kylant, dujų tirpumas dažniausiai mažėja. A. koeficientu vadinasi toks dujų tūris, kuris eaant 0^ temperatūrai ir 760 mm slėgimui ištirpsta .1 cm3 skystimo. 2) Fi ziologijoje A. vadinasi organizmo pajėgumas susiurbti laukujėms dujoms ar skysčiams laukuje savo oda arba gleivi nėmis odelėmis. Augalų fiziologijoj A. su siurbimas iš oro angliarūgšties ir vandens arba dirvožemio vandenyje ištirpusių me džiagų, rekalingų augalo maitinimui. 3) A. šilimos. Per vienas medžiagas šiliminiai spinduliai pereina silpnėdam’i, per kitias pereina žymiai nusilpę arba visai nepereina, šilimos A. pareina ir nuo ab sorbuojančių kūnų paviršiaus. Lygių, spin dinčių paviršių kūnai absorbuoja daug ma žiau už matinių paviršių kūnus. Didžiausią A. turi juodi kūnai. 4) A. šviesos. Eidama per įvairias medžiagas, šviesa silpnėja, kadangi ji yra jų absorbuojama. Įvairios medžiagos ab sorbuoja šviesą nevienodai, šviesos A. pa reina nuo medžiagos, šviesos bangos ilgio ir sluogsnių storumo. Absorbcijos audiniai tie augalų audi niai, kurių vyriausia funkcija yra tiesio ginis vandens arba ir jame ištirpusių maisto medžiagų paėmimas. Absorbcijos spektras. Perėjusios per bet kurią medžiagą šviesos spektro spalvos nebėra visos vienodai ryškios. Kai kurios spektro spalvos žymiai pasilpnėja arba visai išnyksta. Toks spektras yra absorb cijos arba likučių spektras. Retai tepasi taiko ryškios A. ribos; paprastai spalvos silpnėja pamažėle ir, pasiekusios žemiau sią ribą, vėl pamažėle ima stiprėti. Kai absorbuojamas Vienas spektro galas, gau nama vienpusiškas A. spektras. Kai A. stebima abiejuose spektro galuose — abi pusišką A. spektrą. Kartais absorbuojama tik viena kuri spektro spalva arba keletas spalvų spektro vidury. Absorbuotą spekt ro dalį vadina ruožu, o kai ruožas visai siauras ir griežtai ribotas — linija. Tai yra A. ruožų spektras ir A. linijų spekt ras. A. spektro ruožai ir linijos būna si metriški ir nesimetriški. Pirmuoju atveju tamsumos vidurys vienodai silpnėja į abi puses. Antruoju atveju viena riba yra daug griežtesnė už kitą. Vienpusišką A. dažnai vadina bendra A., kai riba nėra griežta, kai spalvos silpnėja pamažu. Bendra silpna A. gali liesti ir didesnę spektro dalį, labai nesilpnindama jos. Bū na bendros A. plote A. ruožų ar A. linijų. Abstinencija (lot.) susilaikymas; pa prastai vartojama kalbant apie visišką susilaikymą nuo alkoholinių gėrimų. Abstrakcija (lot.) atotrauka, proto veiksnias, kuriuo iš bet kurios visumos išskiriamas tik vienas atžvilgis, atitrau kiant dėmesį nuo visų kitų. A . yra pa grindas, kuriuo galime iš juslinės patirties pakilti į protinį tikrovės pažinimą, iš at skirų dalykų susidarydami sąvokas ir iš atskirų faktų eidami į bendruosius dės nius. Juo kurie mokslai kreipiasi į tikrovę bendresniu bei visuotinesnių požiūriu, juo labiau jie reikalingi abstraktaus proto. To dėl tie mokslai (filosofija, matematika, teorinė fizika) kartais vad. abstrakčiaisiais mokslais. Abstraktus atsajus, atitrauktas, ne konkretūs, nevaizdingas. Abstraktusis menas bendras vardas tai meno linkmei, kuri sąmoningai atsisako bet kuria prasme vaizduoti tikrovės ob jektus ir kuri paveiksle skiria dėmesį tik jo vizualinei struktūrai (spalvomis, li nijoms, kompozicijai apskritai). Tragiško je įtampoje su tradicinėmis formomis A. M. ieško naujų meninės išraiškos formų, estetinės ir idealinės vertybės ar iš pasą monės kilusius refleksus reikšdamas amorfinėmis ar geometrinėmis, kartais ir organinėmis linijomis bei plokštumomis. Nors A. M. ypačiai iškilęs mūsų dienomis, tačiau jis nėra naujovė, nes yra reiškę sis visur (pvz., primityviame ar hierati- niame mene), kur simbolinių judesio ar išraiškos vertybių vardan buvo atsisako ma save varžyti natūralinėmis formomis. Betgi tik mūsų laiku A. M. išsiveržė pla čia srove. A. M. atstovauja kubizmas (ki lęs apie 1910), iš dalies futurizmas, forma listinis ekspresionizmas, daugelis dadaistų ir surrealistų. žymiausi A. M. atstovai: Klee, Kandinsky, (Nagy, Baumeister ir kt. Absurdas (lot. absurdum) kas prieš sveiką protą ir logikos taisykles, savyje prieštaringa ir klaidinga. A . lietuvinamas nesąmonė, tačiau, griežtai imant, tai ne visai teisinga: A. turi prasmę, nors ir klaidingą, o nesąmonė nėra nei teisinga, nei klaidinga, nes iš viso stokojanti san tykio su tiesa. Abt Pranas (1819—1885) vokiečių kom pozitorius. Sukūrė a. 3 .000 įvairių gies mių, dainų ir 7 religines kantatas. Abu Bekr (573—634) Mahometo uošvis ir pirmasis mahometonų kalifas. Abu Džafar vad. el Mansur (Nugalėto jas), kalifas Abbasidas (754—775), sutvar kė kalifatą, sostine padarė Bagdadą. Abuchovič Algirdas (1840—1905) gudų rašytojas; Mickevičiaus, Kondratavičiaus ir Lermontovo vertėjas.