bei , s e b b e i „tau , sau” — si. t e b e , s e-b ė , lot. t i b i , s i b i ; dg. vd. mes — liet. mes, lat. mes, bet km. n u s u n su senu n. (plg. rus. n a s , lot. n o s), kur lietuvių ir latvių įvestas m iš kitų linksnių — m ū s ų, mūsų ; dg. gi. wans „jus”—si. v y , lot. vos (plg. žemaičių ve-du „mudu”) ; vietoje liet. -lat. kam , tam (seniau kamui, tarnui) — si. komu, tomu, prūsų — kasmu ,stesmu - skr. kasmai , tas-m a i ; savyb. įvardžiai m a i s , tvais , swais , — si. mojb , t v o j b , svojb (plg. lot. meus iš * mejos) , kur liet. ir lat. kalboje manas /mans, tavas / t a v s, savas / s a v s. 7. Žymūs žodyno skirtumai : agio (: gr. a c h 1 y s „tamsa, migla”) : lietus , lat. lietus , anktan (: skr. an ak t i „tepa”) : sviestas, sviests, d a d a n (: skr. d a d h i „rūgu-sis pienas”) : pienas , p i e n s ; e m -n e s (: si. i m ę , lot. nomen) : vardas, v a r d s ; garbis (: rus. g o r b , plg. garb-ana) : kalnas, kalns ; k e-1 a n (: si. k o 1 o „ratas” , plg. lat. d u - c e-1 e s „dviratis”) : ratas , rats ; k e r-dan (: si. * čerda „eilė , banda” , skr. š a r d h a „banda” , plg. kerdžius) : laikas , laiks ; panų (: got. f o n „ugnis”) : ugnis , uguns ; wupyan : debesis , debess. Visos tos ypatybės rodo lietuvių ir latvių kalbą abi bendrai atsiskiriant nuo prūsų kalbos, mažesnių senoviškumu. Jau tai vien verčia manyti, kad prūsų kalba turėjo anksčiau atskilti nuo prokalbės ir kad likusiųjų B. prieš susiskirs-tant nueitas dar geras kalbos raidos galas. Kadangi apie 150 Kr. g. graikus yra jau pasiekusios žinios apie atskiras prūsų kiltis (Ptolemajaus : galindai ir sūduviai), tai B. prokalbės skilimą dviem skiltimis — vakarine ir rytine — tenka būtinai nukelti prieš Kristų. Bet archeologai jau ankstyvajame geležies amžiuje (500—150 pr. Kr.) randa Rytprūsiuose susiformavusias kelias kultūros sritis, kurios iš dalies sutinka su atskirų prūsų kilčių istoriniais laikais gyvenamaisiais plotais. Dėl to V—IV a. pr. Kr. nebus perankstyva to skilimo data. Iš kitos pusės vėl visiems B. bendri geležies (lat. d z e 1 z s , prs. g e 1 s o) ir p 1 i e-n o (lat. p 1 i e n s , prs. p 1 a y n i s) vardai rodo, kad prūsai geležies amžiaus pradžioje su rytų B. tebedarė dar vieną tautą.
6. Latvių kalbai mažne visais atsitikimais „prokalbe” gali eiti šiandieninė lietuvių rašomoji kalba. Nuo lietuvių latvius skiria šie, daugiausia nauji, kalbos raidos pažymiai : 1. lietuvių išlaikomi galūniniai dvibalsiai ir ilgieji balsiai sutrumpinti, o trumpieji (išskyrus u ir -a (a turi gravį) iš -a (ilgasis a turi akūtą) numesti : s a k o (iš * saka) — saka; pelė, pelių — pele, pelių ; naktys, pelus — naktis, pelus; tėvai, vedei, medaus — t ė v i , vedi , medus; meta , pele ! — m et , pel !; daiktas, naktis — daikts , nakts, bet medūs , diena — medus , diena, 2. dvibalsiai an , en , in , un išvirtę uo , ie , I , ū : ranka-ruoka, lenkti — liekt , minti — m It , lunkas — 1 ū k s , 3. minkštieji k , g išvirtę c , dz : kitas, kietas, k ęsti-cits,ciet s, ciest ; gintaras, gieda, gęsta — dzltars,dzied,dziest, 4. lietuvių č, dž (iš tj , dj) atliepia š , ž : kenčiu , kviečiai , trečias — ci'ešu , kvie-ši , trešs ; džiauti, briedžiai — žaut , brieži , 5. žodžio kirtis visuomet pirmajame skiemenyje, 6. išlaikytas prokalbės a , lietuvių k. išvirtęs o mate, s t a t — motė , stoti (tačiau plg. Mažvydo ž a d i s „žodis” ir rytiečių aras „oras”) , 7. prokalbės š , ž išversti , kaip ir prūsų kalboje , s , z : žiema —^lema, šienas — siens, 8. žodyno skirtumai daugiau tik reikšminiai, pvz. z u o b s „dantis” (plg. si. ząbu , t. p.’) — žambas „kraštas , skvernas” , m a s a „sesuo” — moša „vyro sesuo” (plg. prs. m o a z o „teta”) , m ai z e „duona” — žem. m aižė „bloga duona” , k u o k s „medis” — k ū o -k a (s) „lazda , pagalys” , nauda „pinigai” — nauda , valuoda „kalba” — valanda...
7. Kitos trys B. K. yra išnykusios, nepalikdamos rašytų paminklų. Apie jų kalbą šį tą sužinome iš Ordino dokumentuose išlikusių vietovardžių.
Kuršių kalba yra buvusi pereiginė tarp kitų B. K. Kaip tokią ją geriausiai apibūdina vietos vardas Z i n t e r e ir upėvardis Sentatze , iš kurių matyti kuršius sakius * d z i n t a r (a) s ir * santa-c e , kuriems atliepia mūsų gintaras ir * santake (plg. santakys ir tikrinius vardus Gintara ir Santaka),o latvių dzitars ir*suotace (darybai plg. suobare „maro auka”). Su prūsais kuršius sieja t j, d j išlaikymas, pvz. XIII a. Kuršo vietovė Walteiten , dabar latvių Valtak’i (k minkštasis iš labai minkšto t) , lietuviškai būtų * V a 11 a i č i a i (plg. Valtūnai). Taip pat atrodo, kad bent dalis kuršių bus tarę ir ei , ou , kur lietu-viai-latviai turi ie , uo , pvz. Leypiase-m e (= dabar Lieplaukė) , G a w e y-sen (= latvių Gavieze) , Alouste (= latvių Aluoksta). Dėl šių dviejų (išskyrus ou) ir kelių kitų (žodyno, vardyno) bendrų su prūsais ypatybių kuršių kalbą, greičiausiai, tenka laikyti pereigine vakarų ir rytų B. tarme. Tai paremia ir kuršių gyventojų žemių geografinė padėtis.
Žiemgaliai kalbos atžvilgiu, rodos, bus labai artimi latviams. Jie ne tik turi c , dz ir k’ , g’ , bet taip pat nebeišlaiko dvibalsių an , en , in ir junginį d j sykiu