labiausiai stengėsi išvengti betkokių sandū-rių su rusų kariuomene. Sukilimas atsiliepė ir girios gyvūnijai: per tą laiką vien tik stumbrų skaičius sumažėjo 377 galvomis. Po 1863 imta sausinti balos ir buvo sumažintas valstiečiams nuomojamųjų pievų plotas, kad būtų galima daugiau šieno parūpinti stumbrams. Taip pat palengva pradėta ir valstiečiai iš girių kelti. Buvo perorganizuota ir girios administracija, kurios žemesnysis personalas buvo iš 14 jojikų, 102 girios sargų ir 10 stumbrų sargų. 1886 visa B. G. buvo perduota caro šeimos turtų va-dybon. Nuo 1894 pradėta tiesti medžiokliniai keliai, kurių nutiesta 420 varstų; nuo 1896 nutiesta 57 varstai privažiuojamųjų kelių. 1893 giria buvo suskaldyta į penkis kiemus-parkus — Hainavėlės, Brovsko, Sta-rinsko, Karališkosios ir Svisločies.
B. G. kaip medžiokliniu ūkiu susirūpinta tik tada, kada girioje beliko vos keli šimtai stumbrų. Imta rūpintis jų gausinimu, pradėta jie šerti ir prižiūrėti. (Nuo 1895 pradėta statyti jiems tam tikros daržinės su aplink įtaisytomis ėdžiomis. 1900 jų buvo 64 su 271 šeriamąja vieta. Jos buvo įtaisytos šienui ir avižoms ir su rūsiais šakniavaisiams.
Kad būtų žinoma, kiek B. G. yra žvėrių, jie įvariais būdais buvo skaitomi. Stumbrų 1815 buvo suskaityta 300, 1845 1018, 1850 1550, 1855 1824, 1860 1575, 1865 639, 1870 498, 1885 433, 1890 403, 1894 496, 1898 663, 1900 727, 1902 684. Tais pačiais 1902 briedžių buvo 450, elnių 2500, danielių 700, stirnų 5000, šernų 1800. Apie 1900 buvo manoma, kad žvėrių skaičius yra pakankamas, tik reikia labiau rūpintis jų kokybe. Kad veislė pagerėtų ar bent nemenkėtų, netinkami stumbrai ir elniai buvo net naikinami. Ypač didelį smūgį B. G. davė I pas. karas. Per trumpą laiką vokiečiai iškirto 4559 ha miško ir išvežė 1.800.000 m3 medžių — visos girios atsargos 6%. 1914 girioje buvo 727 stumbrai. 19.15—1916 vokiečiai jų berado 160. Vadinasi, 567 stumbrai buvo sunaikinti per kariuomenių grumtynes. Vokiečiai likusius stumbrus globojo. Bet paskiau vėl daug jų žuvo, vokiečiams besitraukiant ir giriai be apsaugos likus. Lenkai visą girią buvo paskirstę į 5 girininkijas (Brovsko, Karališkąją, Stažinskio, Hainavos ir Svisločies), aprėpiančias 128.077 ha. Miško ir žvėrių rezervatui skirta 6089 ha. Ir dar kartą B. G. gyvūniją apnaikino II pas. karas. 1939 B. G. užgrobė rusai. Jų pranešimu, tebuvę rasta 16 stumbrų. Po II pas. karo dalis girios atiteko vėl Lenkijai, o dalis pasiliko vad. sovietinei Gudijai. 1946 Lenkijos vyriausybė dovanojo „gudiškajai” B. G. 5 stumbrus.
B. G. gyventojai. B. G. nuo amžių buvo gyvenama jotvingų-sūduvių (šūdų). Juos išretino nuolatiniai ir sutartiniai rusų ir lenkų karo žygiai. Tuo būdu iš rytų ėmė kurtis ateiviai gudai, iš vakarų beplūstą lenkai. Tik šiaurėje jotvingai-sūduviai drauge su lietuviais vis laikėsi. M. Balinskis a. 1850 rašo, kad B. G. gyventojai kalbą lietuviškai, ukrainietiškai bei lenkiškai. Lietuviškai dar kalbėta a. 1876. Betgi yra žinoma, kad ir ligi pačių paskutiniųjų laikų ten girioje ir ties jos vakare bei šiaurine pusėmis lietuvių tebėra išlikusių. Iš ten net ir kūrėjų savanorių Neprikl. Lietuvos kariuomenėje būta. I ir II pas. karų metais kariai lietuviai yra konstatavę, kad B. G. gyventojuose tebėra gyvas ir bičiuliškai tariamas Kunigaikščių Lietuvos vardas. Apie 1900 B. G. gyveno per 5000 gyventojų. 1925 lenkų statistika rado 2892 gyventojus. Vienodos gyvenimo sąlygos labai suartinusios B. G. gyventojus bent iš našystos. Ligi pastarųjų laikų visi tebevilkėjo pilkomis rudinėmis ir tebeavėjo vyžomis. B. G. nežinojo baudžiavos, nes giria priklausė Did. Lietuvos kun-čiams ir lenkų karaliams. Čia įsikūrėliai iždui tik duoklę temokėjo, bet šiaipjau buvo laisvi.
- E. Eichmald Naturhistorische Skizze von Litauen, Volynien, Podolien 1830; Brinken Mėmoire descrip-tive sur la forėt Bialovieza 1828; A. Polujanski Opisanie lasow II 1854; P. Viisniakov Belovežskaja pušča 1899; B. Karcov Belovežskaja pušča 1903; Z. Groger Bialovvieža 1907; J. Paczoski Lasy Bialo-wiežy 1930.
Baluchitherium žinduolių klasės, raganosių (Rhinoceridae) šeimos išmiręs gyvulys. Tai buvęs didžiausias sausažemio žinduolis — a. 8 m ilgio, a. 6 m augščio. Nuo raganosių skyrėsi lieknesnių kūnu ir ilgesnėmis galūnėmis. Mito medžių lapais, šakomis ir vaisiais. Kiaušas nerodo jokių rago žymių. Pirmą kartą jo likučius 1912 Belu-džistane aptiko prof. Clive Forster Cooper. 1922 ekspedicija į Mongoliją ten rado daugiau šios genties liekanų. Jie rasti trečiaeilės gadynės oligoceno ir mioceno sluogs-niuose.
Balucki Mykolas (1837 —1901 nusižudė) lenkų rašytojas. 1858 pradėjęs eilėraščiais, vėliau rašė apysakas (Blyszczące nędze 1870, Pan burmistrz z Pipidowki 1887) ir komedijas (Radcy pana radcy 1867, Grube ryby 1881; pastarąją J. Balčikonis išv. Aukso dievaičių antrašte 1908). Lietuviški vertiniai: Baltasis vergas 1928 (J. Zavišos vertimas), Vyro jieškojimas 1912 (J. Jaunučio-J. Strazdo vert.), Vaitiekus Smaigas (V. Kudirkos vert. 1891 ūkininke). 1939 išl. S. Ptašnikovo vertimas romano Paniekintoji ir tais pačiais metais romano Širdis ir herbas to paties vertimas.
Balų dirvožemiai susiformuoja jaurinių dirvožemių ar miškų pilkožemių srityse, užimdami paprastai įdubimus, daubas, bet nedideliais plotais atsiranda ir up’ų slėniuose bei šiaip iškilimų šlaituose, kur iš žemės pasirodo įžeminis vanduo.