provincijos, kaimo, Paryžiaus sostinės, kariuomenės ir kt. sluogsnių bei profesijų gyvenimas. Tarp geriausiųjų šios rūšies romanų yra: Eugénie Grandet, Le Père Goriot (M. Žilinskaitės liet. išv. 1930), Les illusions perdues, César Birotteau, La cousine Bette, Le cousin Pons. Jo Trijų dešimtų metų moterį išv. J. Šveistienė 1939. Su B. realizmu susipina begalė vaizduotė, me-lodraminės situacijos, nežabotos aistros, individualizmas, iškalbingumas ir misticizmas. B. keliaujant yra tekę būti ir Lietuvoje. Savo laiškuose jis šiek tiek įspūdžių yra palikęs ir apie mūsų kraštą. Jo raštai surinkti Oeuvres complètes 1855—1869.
- F. Brunetiére 1906;
- E. Fciguet 1913;
- M. Barclèche B. romancier 1943;
- A. Billy Vie de B. 1944.
,2) Jean Louis Guez de (1597—1654) prancūzų rašytojas. Gyvendamas Romoje, rašė daug laiškų savo pažįstamiems Paryžiuje, kuriais tiek įgarsėjo, kad, 1622 grįžęs Prancūzijon, buvo sutiktas kaip salionų žvaigždė. Nors ir gana banalių idėjų tie jo laiškai, betgi ypač tobulos formos. Pirmasis jų rinkinys išl. 1624 Lettres. 1652 išsp. Soc-rate chrétien, traktatą apie moralę ir religiją. Po jo mirties dar buvo išsp. Les entretiens 1657 ir L’Aristippe 1658. Savo sakinio, ypačiai periodų sklandumu bei tikslumu jis daug prisidėjo prie prancūzų prozinės kalbos išpažangėjimo.
Balzamai aromatiniai skysčiai, gaunami iš kaikurių medžių lapų, žievės ar net ir iš pačios medienos. B. kartais vad. ir sakais (pvz. spygliuotųjų medžių). Ypačiai gausu B. įv. pušų skirtyse, keniuose (pvz. Abies balsamea), kiparisuose (Cupressus spp). Bet ir kaikurie lapuočiai B. duoda (pvz.Le-guminosae, Dipterocarpaceae, Hamameli-daceae šeimos). Augalams B. turi atmatų reikšmę. B. susideda iš skystų, kiekvienam augalui būdingų eterinių aliejų ir juose ištirpusių augalinių dervų. Aromatinį kvapą daugiausia duoda benzoinės ir cinamilinės rūgšties derivatai, ištirpę tuose aliejuose (pvz. Balsamum peruvianum, B. Copaivae, Kanados B.). B. yra palyginti stiprūs oksi-datoriai, ir dėlto vartojami medicinoje ir technikos bei parfumerijos reikalams. Dėl tos pačios B. savybės pušynuose oras turi daugiau ozono ir sveikesnis, nes mažiau turi žmogaus organizmui kenksmingų priemaišų ir bakterijų. Daug B. yra ir geri oriniai bei vidiniai dezinfektoriai ir antiseptikai (pvz terpentinas, B. vitae Hoffmani, B. Fioraventi, B. Rigense). Chrisinas, naudojamas bažnyčiose kam konsekruoti, taip pat yra vienas iš B., importuojamų iš Sirijos.
Balzamavimas būdas lavonui apsaugoti nuo puvimo ir chemiško irimo. Senovėje asiriečiai, persai, ypač egiptiečiai mokėjo gerai balzamuoti. Egiptiečių B. būdus aprašo Herodotas ir Diodidas iš Sicilijos. Iš jų aprašymo negauname visiško supratimo apie B. techniką ir apie medžiagas, tam reikalui vartotas. Balzamuotojai, reikia manyti, buvo kaip ir kokios kastos, ir B. būdai tebuvo žinomi tik tos kastos nariams. Iš jų aprašymo ir vėlyvesniųjų egiptinių mumijų tyrinėjimo susekta, kad B. būdų buvo keletas: praskrodus pilvą ir ne. Prapjaudavo pilvo sieną, išimdavo vidurius, pripildavo arba aromatinės balzamuojamos medžiagos, arba tik druskų skiedinio. Iš kaukolės išimdavo ir smegenis. Antru atveju vidurius išimdavo pro išeinamąją angą ir pripildydavo aromatinės medžiagos arba tik druskų skiedinio. Medžiaga buvo įvairios aromatinės dervos, asfaltas ir įv. druskos: azoto rūgšties kalis, valgoma druska, sieros rūgščių natris, angliarūgšties natris. Tokiu būdu paruoštus lavonus 70 dienų įmerkdavo į druskų skiedinius. Po to apiplaudavo, suvyniodavo į guma išteptą drobę ir, įdėję į medinį dėklą, padėdavo rūsyje. Egiptiečiai balzamavo tik ligi II a. Kr. g. Po to per daug amžių B. buvo pamirštas. Balzamuodavo kartais tik žymius žmones. Per tą laikotarpį ligi XIX a. būdai lavonams konservuoti buvo nevykę senovės egiptiečių B. sekimai. XIX a. pradžioje konservuoti imamas vartoti sublimatas kaip antiseptika. Lavono vidurius ir kitką —pilvą, krūtinę, kaukolę išplaudavo stipriu sublimato skiediniu, o galūnes giliai įpjovinėdavo ir taip pat išplaudavo. Paskui juos pripildavo aromatinės medžiagos ir užsiūdavo. 1835 Fran-chin siūlė švirkšti į kraujo indų sistemą skiedinį arseniko su spiritu; 1841 Gannal— alūno skiedinį; 1842 Sucquet į kraują cinko chlorato; Wikersheimer 1879 skiedinį iš vandens, alūno, valgomosios druskos, salietros, potašo, arseniko, glicerino ir metilinio spirito. Anglas Strezeris 1890 siūlė į kraujo indus švirkšti sublimato, spirito ir glicerino skiedinį, o lavono paviršių 3—4 kartus ištepti karbolio nikotinu. Vėliau anatomijos institutuose pradėtas vartoti formalinas.
Balzamina (Balsamina hortensis) gražia-žiedis vienmetis augalas iš r. Indijos. Įv. spalvų. Žiedai panašūs į kamelijos (Camellia) žiedus.
Balzaminiai (Balsaminiaceae) dviskilčių (Dicotylédones) augalų šeima. Vaisius lyg dėžutė, palietus sprogstanti ir išmetanti sėklas. Apie 400 rūšių daugiausia atogrąžų kraštuose. Dekoraciniai sodo augalai.
Balzammedis (Myroxylon Balsamum Druce) Leguminosae šeimos medis iš atogrąžų Amerikos. Duoda medicinoje ir kosmetikoje vartojamą peruanišką balzamą. Daugiausia išvežama iš S. Salvadoro salos.
Balzamo, Balsamo Giuseppe (1743-1795) šarlatanas, išgarsėjo grovo Cagliostro vardu. Grįžęs iš kelionių po Egiptą, Siriją, pradėjo savo karjerą, prekiaudamas „grožio van-