apskritai netaisyklingus posakius bei kalbos klaidas. Gramatikų Donatu (IV a. Kr. g.) ir lotynų kalboje prasideda kova su joje beįsigalinčiomis svetimybėmis. Viduramžiais mokyklose mokoma vengti B. Dabar B. vadinami visi tie svetimieji kalbos elementai, kurie, nesutikdami su kalbos dvasia ir dėsniais, nusikalsta įprastinei vartosenos normai ir visuotinai laikomi netaisyklingi. B. skiriami: 1) žodyno — a) tartyje svetimas atskirų garsų ištarimas, pvz., važosu, c i k t a i vietoje važiuosiu, tiktai, b) žodžių daryboje svetimos priesagos, pvz., kaimyn-ka, univer-ka, panel-ička, Kost-usis, M e č - i k a s, Jadz-k a, c) nereikalingi skoliniai, pvz., a b eina s, cio.cia, desėtkas, c h o 1 o s t i o-kas, knatas, lyšnas, močeka, p a-duška, ton filmą s, uchažoras, z o v i e s(k) a s.
2) Sintaksės - a) pažodžiui iš svetimų kalbų versti posakiai, pvz., kame dalykas? (v čiom delo?), kas man prie t o (co mnie do tego), čia ant didumo n e p a r e i n a (auf die Grdsse kommt es hier nicht an); b) svetima linksnių ir laikų vartosena, pvz., neturėjo nė vieną vaiką, paėmė peilį duoną pjauti, vaikai, būkite paklusniais tėvams, reikia buvo (trzeba bylo) i š-važiuoti. Pagal kilmę B. vadinami: galicizmais (iš prancūzų kalbos), germanizmais (vokiečių k.), slavizmais, kurie smulkiau skirstomi polonizmais (lenkų k.), rusicizmais (rusų k.). Taip pat B. laikomi ir svetimieji tarptautiniai žodžiai, sudurti iš dviejų kalbų šaknų, pvz., automobilis iš gr. autos „pats” ir lot. m o b i 1 i s „judamas”. B. nelaikomi tie svetimieji skoliniai, kuriems nėra savų pakaitų, pvz., šviežias, bulvė, vynas, šarvas, gatvė, taip pat ir posakiai, kurių būtinai privalo kultūrinė kalba pvz., turėti įtakos, kreipti dėmesį. Didelis B. gausumas betkurios tautos arba jos visuomenės dalies kalboje (pvz. mūsų amatininkų kalba) liudija esamą ar būtą profesinę priklausomybę nuo tos tautos, iš kurios kalbos šitie B. pasiimti. Lietuvių raštų kalbą B., būtent polonizmai, didžia banga buvo užplūdę po XVI a., sulenkėjus šviesuomenei, ypač dvasininkams, gaminusiems visą tikybinę raštiją. Reakcija prieš B. pras’dėjo su tautiniu atgimimu (Auszra), dar labiau sustiprėjo, atgavus 1904 spaudą, o didžiausi nuopelnai šioje bendrinės kalbos valyboje tenka J. Jablonskiui. Įsibėgėjantį purizmą sustabdė K. Būga.
Kaip meninė kūrybos priemonė B. literatūroje vartojami: a) komiškam efektui sudaryti),, ...duok p aka jų — tai jau ženi-siuos ar ką jau” — K. Binkis, Tamošius Be-kepuris): b) vietos, aplinkos atspalviui sudaryti; c) veikalo asmenų socialinei būčiai pažymėti, kai svetimųjų kalbų vartojimas yra lyg kokia išskirtinė kurio socialinio sluogsnio (pvz. dvarininkijos) privilegija (baronienės Rainakienės leksikonas 1933 Putino Altorių šešėly).
Barbaro .1) Ermolao (1453 1493) italų humanistas, vertęs daug Aristotelio raštų, stengęsis įrodyti filosofijos ir retorikos vienybę. Reikšmingi jo filologiniai darbai apie Plinijų (Castigationes Plinianae 1492— 1493) ir laiškai, rašyti Ficino, Pico della Mirandola. Visus jo raštus išl. V. Branca 1943.
2) Francesco (1398—1454) italų humanistas, žinomas ypač savo pedagoginiu veikalu De re uxoria, kurį jis parašė būdamas 19 metų (1417). Išsp. 1513. Jo korespondencija su ano laiko žymiosiomis asmenybėmis išl. 1743.
3) Juozapatas (1413—1487) Venecijos keliautojas ir diplomatas. 1436 prekybos reikalais išvykęs Azovan, jis tenai išbuvo 16 metų. .1451 per Maskvą ir Lietuvą grįžo Venecijon. 1469 atstovavo Venecijai Albanijoje, 1471—1479 pas persų šachą Hųssun Hassaną. Grįžęs Venecijon, 1487 aprašė abi savo keliones 1543 veikale Viaggio del Magnifico Messer J. B. Šiame rašte yra žinių ir apie Lietuvą, kurią gavo pažinti pirmojoje kelionėje.
Barbarorum leges (lot. barbarų įstatymai) germanų paskirų kilčių papročių teisinių normų rinkiniai, vartojami ginčams spręsti, surašyti lotyniškai V-IX a., ligi XI a. papildomi naujomis novelėmis. B. L. apėmė daugiausia baudž. teisės nuostatus: kiekvienam konkrečiam nusikaltimui nustatyta atskira piniginė bauda. Privatinės ir viešosios teisės nuostatų mažai terandama. B. L. surašymas iškeltas naujų visuomenės gyvenimo reikalavimų kuriantis stambesnėms kilčių valstybėlėms, stiprėjant jose centrinei valdžiai, stengiantis sutvarkyti nugalėtojų ir nugalėtųjų žemės santykius, padaryti stipresnę teisinę tvarką, pašalinant kraujo kerštą. Surašytų teisinių normų reikalingumu ypač rūpinosi Karolis D., peržiūrėdamas ir papildydamas 802 Aacheno seime išleistuosius B. L. bei įsakydamas 'surašyti naujus toms kiltims, kurios jų dar neturėjo. Tais laikais kiekvienas visur buvo teisiamas savo kilties teisės normomis (personalinis principas). Iš B. L. seniausias Lex Visigothorum, spėjama, 466—484 surašytas, vėliau perdirbinėtas ir papildytas. Lex Visigothorum Ispanijoje veikė ligi XIII a. pusės. Lex Salica, laikomas tipiškiausiu germanų papročių teisės normų rinkiniu, veikė š. Prancūzijoje, merovingų laikais turėjo didesnę vadovaujamą reikšmę. Lex Ri-puaria, seu Ripuariorum, surašytas, matyt, tuoj po Teodoriko išvijimo (511—534), vė-