Basan Pierre François (1723—1797) prancūzų rėžytojas, išrėžinėjęs varyje apie 600 Correggio, Reni, Rembrandto paveikslų. Išsp. Dictionnaire des graveurs anciens et modernes 1787.
Basanavičiaus Lietuvių Centras, savišalpos ir kultūros draugija Buenos Aires lietuvių apgyventame Villa Lugano priemiestyje. Įst. 1931 konsulo J. Skinkio. Turi ligi 350 narių, nedidelę nuosavybę su savo namu. Be savišalpinės veiklos, dirba ir kultūros darbą: turi vaidintojų būrelį, vaikų šokėjų grupę.
Basanavičiaus L. T. Mokytojų sąjunga. Žr. Lietuvių Tautininkų Mokytojų Dr. J. Basanavičiaus vardo sąjunga.
Basanavičiaus parkas 1) Kauno priemiesčio A. Panemunės pušynas. Iš 3-jų šalių apjuostas Nemuno. 330 ha ploto. Žymesnė miško dalis auga Nemuno aliuvinės terasos smėlyje, kaikur supustytame kopomis, ir tik mažesnė dalis tedengia diliuvinius šlaitus. Vakarinė dalis žemesnė. Joje auga beveik gryna pušis. Rytinė dalis yra pakilesnė. Joje auga mišrus pušies ir eglės miškas. Medynai daugiausia brandūs, kaikurie medžiai net peraugę. 1928 tas miškas pavadintas dr. Basanavičiaus parku. 1932-1933 parke išvedžiotos alėjos ir takai. Alėjos pavadintos paukščių — Lakštingalų, Gegučių ..., takai žvėrių — Stirnų Briedžių, Lapių ...
— vardais. Alėjos ir takai apsodinti eglučių gyvatvorėmis. Rytinėje parko dalyje buvo 3 sanatorijos: Liet. Raud. Kryžiaus, Dr-jos kovai su tuberkulioze vaikų sanatorija ir dr. Tumėnienės sanatorija.
2) Šiuo vardu, Lietuvai atgavus Vilnių, buvo pavad. Užvingio parkas (ž.) Vilniaus mst. š. v. dalyje, viename Neries vingyje.
Basanavičius Jonas [1851 XI 23 (šiaip J. B. rašo savo autobiografijoje, nors biografai nurodo XI 22) Vilkaviškio aps. Bartininkų vi. Ožkabalių k. (kiti Ožkabaliai anksčiau Gižų, dabar Vilkaviškio vi. ir aps. )— 1927 II 16 Vilniuje],
Jaunatvė. Tėvai Juras B. (1826 IV 10 —1879 X 20) ir Marė Birštoniūtė (1826 X 19 Vilkaviškio aps. Pajevonio vi. Stolau-kiuose — 1890 XII 2,1 Ožkabaliuose). Motinos pavardę vėliau J. B. pasirinko slapyvardžiu. Tėvas kurį laiką buvo Bartininkų vi. vaitu. Tėvams nusistačius B. leisti į kunigus, pradėta vaikas mokyti, pradžioje pas kaimo „daraktorių” Kardoką, vėliau pas Ši-manauskį ir pas Bartininkų zakreflstijoną Naujoką. Lukšių Vincas Mazurkevičius prirengė į Lukšių prad. mokyklos I klasę. Iš čia 1865 B. bandė laikyti į Marijampolės aps. mokyklos I kl., bet išlaikė tik 1866. 1867 ją pavertus gimnazija, ėjo čia toliau mokslą. Būdamas V kl. pats kitus mokė, nes, atsisakęs važiuoti į dvasinę Seinų seminariją, jis buvo verčiamas uždarbiauti. Gimnaziją baigė 1873 sidabro medaliu. Gimnaziją eidamas, tėvų pasakojimų sužadintas, rinko žinias iš savo apylinkės praeities, užrašė ten dainuojamų dainų ir jas daug vėliau spausdino. P. Kriaučiūno ir kaikurių mokytojų įtakoje ėmė rašyti eilėraščius lenkiškai ir lietuviškai. Tuomet parengtas Lenartovičiaus Wiosna (Pavasaris) vertimas buvo išsp. 1882 Lietuviškoje Ceitun-goje.
Universitete. Gimnaziją pabaigęs, stojo į Maskvos univ. istorinį-filologinį fakultetą. Nors visi jo pamėgimai linko isto-rijos-archeologijos tyrimo linkme, bet čia jis buvo tik ligi 1874 rudens semestro pradžios: profesoriai jo nepatraukė paskaitų turiniu; neviliojo ir reikalas verstis pamokomis, nors jų ir greit buvo susiradęs. Perėjęs medicinos fakultetan, tuoj gavo Varšuvos mokslo apyg. stipendiją, paskirtą lietuviams studentams nuo lenkų įtakos atitraukti. Stipendija (360 rub. metams ir 100 rub. kelpinigių) jis naudojosi visą univ. būtą laiką. Gydytojo diplomą gavo 1879 VI19. Pagreta studijavo Lietuvos istoriją (norėjo, Petrui Vileišiui tarpininkaujant, legaliai išspausdinti studijėlę apie Kęstutį) ir archeologiją, rinko lietuvių tautosaką. Palaikė santykius su dar neorganizuotais Maskvos lietuviais studentais, bet susiartino tik su Vincu Pietariu. Su Petru Vileišiu rūpinosi pralaužti spaudos draudimą, legališkai leisdamas populiarias knygutes. Tam reikalui išvertė iš lenkų kalbos Abėcėlę arba Elementorių diel Lietuvos kajmo mergajczų (1874 XI 28). Jai išspausdinti leidimo negavo. Tuo laiku pirmą kartą B. pasirodė ir spausdintu žodžiu, lenkų žurnalui Niwa 1878 N. 8 davęs A. Kirkoro rašto Zarysy pier-wotnej Slowianszczyzny recenziją: O mito-logii litewskiej. 1879 iš Maskvos drauge su kitais studentais nusiuntė Tilžėje M. Lietuvos vokiečių įsteigtai Litauische Litterari-sc'he Gesellschaft entuziastingą sveikinimą, tikėdamasis, kad ši draugija, lietuvių literatūrą ir tautosaką tyrinėdama, pagreitins lietuvių tautos atgijimą. Tai buvo jo pirmieji ryšiai su M. Lietuva.
Bulgarijos laikotarpis. Universitetą baigęs 1879 VI 19, B. rūpinosi dar vieneriems metams pasilaikyti stipendiją, ir padavė prašymą palikti jį prie chirurgijos katedros profesūrai ruoštis. Belaukdamas atsakymo, grįžo tėviškėn, trumpai gydė Ož-
Dr. J. Basanavičiaus tėviškė