versti .nusilenkti sovietinių (bolševikinių) jėgų persvarai. Bet ir pasidavę, B. dar rengdavo sukilimus, kol galutinai buvo sugniuždyti 1921 I. šio tautinio sąjūdžio vadu buvo Validov, po nepasisekusių sukilimų pasitraukęs į užsienį.
B. kalba yra šiaurinių tiurkų tarmė. Iš gausios liaudies kūrybos dar maža ko užrašyta. O ir rašytinė literatūra tik paskutiniais dešimtmečiais pradėjo augti. Anksčiau B. kilmės rašytojai naudojosi augš-tesnės kultūros senąja totorių kalba (tiur-kitel). Žymiausi jų buvo Todželin Jalčehyl Ogly (1767—1838), Šaichzada Babič (1895— 1919). Susovietinti baškirai savo literatūrinės kalbos gimimo data laiko 1924 metus, kuriais 1919 įst. laikraštis Baškurdstan, anksčiau leistas totoriškai ir baškiriškai, buvo paverstas grynai baškirišku leidiniu. 1940 sudaryta nauja abėcėlė, panaši į rusų kalbos abėcėlę.
Baškirceva Marija (1860 Ukrainoje—1884 Paryžiuje) rusų dailininkė, nuo 1877 gyvenusi Paryžiuje. Dailininkės talento ji nespėjo išvystyti, nors kaikurie jos paveikslai ir yra patekę į Prąncūzijos žymius mu-zėjus. Ypač ji žinoma savo intymiais atvirais dienoraščiais, kurie 1887 išsp. prancūziškai (Journal de Marie B.) ir netrukus išversti į kitas didžiąsias kalbas.
Baškirija rusų užgrobtas kraštas, bolševikų pavadintas sovietine respublika, sudaryta iš buv. Ufos, Orenburgo, Permės ir Samaros gubernijų dalių. Apie 143.500 km2, apie 3 mil. gyv. (1950). Miškai apima 33% viso ploto. Vyrauja lapuočiai. Prie Išimbai gaunama naftos, kitur geležies, mangano, chromo, vario, druskos, boksito, aukso, akmens anglies. Visi tie turtai eksploatuojami vergų darbu.
Bašlikas (gud. rus. bašlyk iš turk. tot. bašlyk — galvos apdangalas) tam tikra gobtuvo, arba vauros (kapišono) rūšis, vartojama vidurinės ir vakarinės Azijos bei pietrytinės Europos kalniečių bei stepiečių.
Baso Matsutara (1643—1694) iš žymiausiųjų japonų lyrikų, daug palikęs trumpų septyniolikaskiemenių eilėraščių, vadinamų haiku vardu.
Bat’a Thomas (1876—1932 lėktuvo katastrofoje) čekų pramonininkas, mažą batų dirbtuvėlę Zlinos mst., Čekoslovakijoje, išugdęs į didžiausią avalynės įmonę. Prieš II pas. karą joje dirbo apie 20.000 darbininkų, pagamindami per dieną 176.000 porų batų. B. įtaisė savo įmonėse naują atlyginimo sistemą. Įmonė paskirstyta į kelis šimtus skyrių. Kiekvienas skyrius turi savo atskirą buhalteriją. Iš kito skyriaus žaliavą ar fabrikatus perkasi ir, atitinkamai perdirbęs, vėl parduoda kitiems skyriams. Kiekvieno skyriaus tarnautojai ir darbininkai, be tam tikro nuolatinio atlyginimo, gauna dalį to pelno, kurį tas skyrius sutaupė, sumažindamas gamybos išlaidas ir pakeldamas savo produkciją. 1945 pagrindinė firma Zline nacionalizuota, bet jos skyriai užsienyje veikia toliau privatinio kapitalo pagrindu. 1940 pradžioje B. buvo leista steigti batų fabriką Lietuvoje.
Bataan Filipinų Luzono salos pusiasalis tarp P. Kinų jūros ir Manilos įlankos, 1500 km2. Paviršius kalnuotas (ligi 1446 m). Svarbiausioji vietovė Balanga. II pas. karo metu pagarsėjo kaip amerikiečių didvyriško gynimosi vieta vadovaujant gen Mac Ar-thurui, vėliau gen. Wainwright. Čia amerikiečių 36.000 karių dalinys, atkirstas nuo sausumos, išsilaikė (Manilai kritus 1942 I 2) ligi IV 9. Juos puolė 200.000 japonų. Amerikiečiai išmušė japonus iš B. 1945 II17.
Batabano 1) Karaibų jūros įlanka v. Kuboje. Sekli, daug mažų salelių. Dažnai siaučia smarkūs tornado - vėjai, kliudą ir šiaip nepatogų laivų plaukiojimą.
2) V. Kubos mst., B. įlankos uostas; 4600 gyv., tabako ir cukraus pramonė. Sena sodyba Kuboje, senoji Havana, iš kurios nukariauta Meksika. Ilgainiui sostinė perkelta iš B. į dabartinę Havaną.
Batai (lenk bot iš pr. botte) odinis apavas, paprastai su aulais. B. atsirado vėliau už daugelį kitų avalynės lyčių kojoms apsaugoti nuo šalčio ir sužeidimų. Seniausia lytis buvo kojos vystymas karnų, odos ar kitokia medžiaga. Tai davė karnines vyžas, odines nagines, minkštas šlepetes (gr. pan-tophila), medines klumpes, pusklumpes, odines kurpes, šikšnų pintus ir ištisinius batus. Pirminis kojų vystymas teišliko autu ir kojinėmis. Vyžotos kultūros visuomenei (Donelaičio Vyžlaukis, „vyžoti nabagai”) batai, kurpės — turto, garbės ir valdžios ženklas, tautosakoje daugiur įgiję nuostabią galią (Eglės žalčių karalienės pasakos motyvas, nenuplėšiamos geležinės kurpės, pasaka apie stebuklingus septynmylius batus ir kt.).
Senovės egiptiečiai, šiaip basi, prisirišdavo po kojomis palmialapių arba papirusinės karnos padus, dažnai nešiojo pririš-tinius sandalus, net puošnias etiopiškas kurpaites, bet namie visi turėjo būti basi. Asi-riečiai basi, bet karaliai ir didikai prisirišdavo sandalus ir kurpes; kariai turėjo .net šikšnų pintus batus bemaž ligi kelių. Žinomi senovės persų iš priekio varstomi batai ir kurpės, minkštos ir puošnios moterų če-verykos, kaip ir senovės arabų moterų (bet vyrų arabų tik sandalai). Hebrajų tik diduomenė žinojo panašius į egiptiečių sandalus, bet ir ji namie, ypač bažnyčioje, turėjo būti basa.
M. Azijos tautos (siriečiai, frigiečiai', li-daį) garsėjo puošniomis ir vilkimųjų drabužių panašumo čeverykomis. Graikai namie, svečiuose, kartais ir gatvėse, vaikščiojo basi, bet iš namų eidami maudavosi sandalus