tinai reikalingas, kadangi vienintelė apeliacinė instancija jai buvęs didysis kunigaikštis, kuris, daugiausia Lenkijoje gyvendamas, palikdavo daugybę neišspręstų bylų. 1578 V 23 sušaukti seimeliai ir 1578 IX 29 didysis krašto suvažiavimas Naugardėlyje sudarė Lietuvos tribunolo projektą, galutinai patvirtintą 1581 generaliniame seime. Tribunolą turėjo sudaryti rinktiniai teisėjai po du nuo kiekvienos apskrities, o Žemaitija gavo pradžioje atskirą augščiausią teismą Raseiniuose, kuris nuo 1588 susiliejo su bendruoju Lietuvos tribunolu. Tribunolas turėjo posėdžiauti Vilniuje, Trakuose, Naugardėlyje ir Minske.
Lietuvos Statuto taisymas. Jau nuo Liublino unijos akto paskelbimo kildavo reikalas naujai santvarkai 1566 Lietuvos Statutą pritaikinti. Buvo sudaryta speciali komisija Lietuvos teisei derinti su Lenkijos teise. Varšuvos seime 1578 priimtas nuostatas, kad Statuto pataisos turi būti vienų lietuvių svarstomos Lietuvos suvažiavime. 1580 visos Lietuvos suvažiavimas, sušauktas Vilniuje karo reikalams, įteikė S. B. Statuto pataisas patvirtinti: norėta sudaryti precedentą, kad taip pat, kaip ir prieš uniją, Lietuvos įstatymai turėtų būti pačių lietuvių ruošiami ir didžiojo kunigaikščio tvirtinami. S. B. tas pataisas pasirašė, bet nepaskelbė. Statuto pataisos buvo svarstomos ir 1582 ir 1584 suvažiavimuose, ir nuo Lenkijos visai nepriklausomai. Bet visą S. B. valdymo laiką bendrasis seimas dėl Lenkijos partijų vaidų negalėjo prieiti prie Lietuvos Statuto pataisų. Tik 1585 pakancleriu paskyrus Leoną Sapiegą, jis galutinai buvo perredaguotas, ir įstatymu įsigalėjo tik 1588, jau S. B. mirus.
Lietuvos banko įkūrimo projektas. 1584 Vilniaus suvažiavime buvo iškilęs sumanymas įkurti Vilniuje specialų krašto fondą kredito reikalams. Jis turėjęs būti sudarytas iš specialaus tam reikalui trejiems metams nustatomo mokesčio ir iš pastovaus pelno, kurį gaudavo didysis kunigaikštis iš pinigų kalimo. Tačiau šis projektas nepasiekė gyvenimo.
Tas pats 1584 suvažiavimas Lietuvos prekybai paremti buvo sumanęs Lietuvos pasieniuose įtaisyti centrinius sandėlius tų prekių, kurios buvo užsienyje reikalaujamos, kad patys užsienio pirkliai važinėtų jų sau pasirinkti ir kad tuo būdu Lietuvos pirkliai būtų apsaugoti nuo nuostolių.
Santykiai su lenkų bajorais. Nors S. B. užėmė sostą kaip lenkų bajorų kandidatas, bet nuo 1576 Torno seimo paaiškėjo, kad S. B. nori savarankiškai ir nuo bajorų nepriklausomas kraštą valdyti. Tuomet labiausiai S. B. išrinkimui pasidarbavę Zborovskiai pirmieji išėjo į opoziciją, kurstė kitus bajorus prieš karalių, ypač nuo to laiko, kada jis po Petro Zborovskio mirties didžiuoju Lenkijos hetmonu ir Krokuvos seniūnu paskyrė Zamoiskį. Jie slaptai pradėjo tartis su Maskva, sukėlė Zaporožės kazokus prieš turkus, tuo norėdami pasidžiaugti nesantaika su Turkija, ir net veikliausias Zborovskių Samuelis norėjęs karalių .nužudyti. Jis buvo suimtas ir karaliaus įsakymu 1584 V 26, kaip banditas, nubaustas mirtimi. Ir kiti Zborovskiai kėlė nuolatines riaušes, ir, pagaliau, ir Kristupas Zbo-rovskis buvo paskelbtas nustojęs teisių, o jo turtas buvo konfiskuotas.
Paskutinieji sumanymai ir mirtis. Savo pagrindinį tikslą, kurį jis buvo turėjęs, užimdamas Lenkijos ir Lietuvos sostą (savo gimtinės Vengrijos išpainiojimą iš Austrijos ir Turkijos valdymo), tikėjosi pasiekti, mirus Maskvos Jonui IV ir, antra, gavus paramos ir sulaukus palaikymo iš naujo popiežiaus Siksto V. Bet jo, S. B., greita mirtis, medžioklėje ties Gardinu persišaldžius, tuos ir kitus jo planus palaidojo.
S. B. valdymo reikšmė Lietuvai. S. B. valdymo metu vėl pasireiškė Lietuvos persvara santykiuose su Maskva. Livonija buvo prijungta prie bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Laisvės reikalavimas Livonijos valstiečiams, kurį buvo iškėlęs pats S. B., sutiko atbalsį ir Lietuvoje. Vilniaus akademijos įkūrimas pastatė Lietuvą greta labiausiai kultūriškai pakilusių Europos kraštų. Visuotinieji suvažiavimai ugdė gyvųjų krašto reikalų supratimą, o keliamieji tuose suvažiavimuose sumanymai rodė didelį jų dalyvių kultūringumą. Tačiau S. B. mirtis nukreipė krašto dėmesį į grynai politinius klausimus, ir anie sumanymai liko neįgyvendinti. Nors S. B. buvo išrinktas karaliumi prieš lietuvių nusistatymą, bet greitai savo veikla su jais suartėjo.
Ir kariniu požiūriu S. B. padarė Lietuvos ir Lenkijos valstybėse daug atmainų. Jis visų pirma atsisakė visuotinio gyventojų šaukimo karan, ir, gavęs iš seimų lėšų, sustiprino svetur samdytąją kariuomenę. Tai leido krašte padidinti nuolatiniosios kariuomenės skaičių ir patobulinti lietuvių ir lenkų kariuomenės karinį paruošimą. Taip pat buvo reorganizuoti pėstininkai, išplėstos raitininkų formacijos, patobulinta ginklų technika ir artilerija.
- L Polkowski Spravy wojenne kr61a S. Batorego 1887; J. Janicki Akta hystoryczne do panowania S. Batorego 1881; G. Forsten Borba za gospodstvo na Baltijskom more v XVI—XVII st. 1894; W. Za-krzeivski S. Batory 1887; V. Novodvorsicij Borba za Livoniju meždu Moskvoju i Rečju pospolitoju 1904; K. J. Kartunnen Jean III et Stefan Batory 1911; T. Korzon Dzieje wojen i wojskowošci w Polsce II 1923; A. Sliwinski Stefan Batory 1922; J. J. Lappo Vėl. Kn. Litovskoe do smerti Stefana Batorija 1901; Étienne Batory Krakow 1935; W. Konopczynski Chronologja sejmow polskich 1948.