rėjo duoti klebonams dešimtinę. Nukariautieji prūsai turėjo duoti javų. Prūsuose pradėjus kilti javų kainoms, dvarams išsimokėjo reikalauti pyliavų ir lažų, ne činšų. Darbų dalį dvaruose nudirbdavo dvaro kumečiai-prūsai, kuriems neleisdavo eiti į miestus, atimdavo jų gerai išdirbtą žemę ir laukus ir atiduodavo vokiečiams, o patiems prūsams pavesdavo išsiskinti miškus, nusausinti balas.
Kada po 1410 Grunvaldo-Žalgirio kryžiuočiams nepasisekusio mūšio vokiečių ordino kasa ištuštėjo, o čia reikėjo skolas mokėti, tai ordinas užgulė valstiečius ir ėmė lažininkais versti ne vien prūsus, bet ir savo vokiečius. Visi mokesčiai užgula valstiečius. Dėl karo ir maro daug ūkių ištuštėjo, gyventojų perpus sumažėjo, dvaro kumečiai išbėgiojo, o likę valstiečiai turėjo dirbti dvaro laukus. Buvo paskirtos sunkios prievolės: sodžius turėjo mėžti ir arti dvaro laukus savo arkliais. Taip buvo ordino ir vyskupų dvaruose. Imta kirsti ir pardavinėti miškus, skynimus versti ariama žeme. 1441—-1442 Varmės srityje sukilo valstiečiai. Bet visi kiti luomai juos apsuptus prispyrė nusileisti. Bajorai, būdami nesantaikoje su ordinu ir turėdami maža dvarų su baudžiauninkais, dažnai seimuose gynė valstiečius. Ordinas mažino bajorų skaičių, atiminėjo ar išpirkinėjo tarnybinius dvarus. Gi bajorai reikalavo juos grąžinti ir, rūpindamiesi savo žemes didinti, atimdavo jas iš savo baudžiauninkų. Valstiečiai bėgdavo pas lenkus ir lietuvius. 1436 Lietuvos Brastos sutartimi lenkai apsiėmė grąžinti pabėgusius su visu turtu. 1406 ordinas pirmą kartą buvo nustatęs dvaro bernams algą, už kurią jie turėjo eiti dirbti. Prūsų bajorai, matydami, kad Lenkijos bajorai pasidarę visagaliai, susidėjo su jais ir pradėjo vidaus karą su ordinu (1453—1486). Lenkų bajorai atėmė ordinui visą Pavyslį, palikę ordinui tik sritį tarp Vyslos ir Nemuno. Bet ir joje ordinas liko Lenkijos vasalu. Po karo prasidėjo marai. Algininkai ėmė atlyginimą žeme, ir tuo būdu atsirado daug naujų vokiečių dvarininkų. Bajorams sustiprėjus, valstiečių būklė pablogėjo. XVI a. paskelbus Prūsiją pasaulietine valstybe ir priėmus reformaciją, valstiečių spaudimas nesiliovė ir, 1525 kilo valstiečių prūsų sukilimas. Jį numalšinus, valstiečiams uždėta dar didesnė našta ir pareikalauta dar dau« giau prievolių. Valstiečių būklei vis labyn sunkėjant, kas galėjo, bėgo į miškus ar į Lietuvą ir Lenkiją. Iš ten jie nebuvo grąžinami: ten juos darbais irgi apkraudavo. Dėl žmonių trūkumo dvarininkams parūpo činšininkus paversti lažininkais. Jie stengėsi visus padaryti baudžiauninkais, net ir prūsų laisvuosius žmones. Nors Prūsijos kunigaikštis (kurfiurstas) Albrechtas savo 1567 testamentu atleido prūsus nuo B., bet praktikoje nieko teigiama nepadaryta, nebent buvo atleidžiami einą į kunigus. Visi artojai, be dalies vokiečių (Kulmo srities ir kt.) pateko į baudžiauninkų tarpą.
1620—1624 ir 1655—1660 švedų karai ir ypač totorių antplūdis ištuštino kraštą. Nuo to laiko, sodinant į dubas, nebebuvo žiūrima, ar prūsas, ar vokietis. Tik toks skirtumas: prūsai buvo lažininkai, o vokiečiai činšininkai. XVII—XVIII a. skirtumai tarp prūsų ir vokiečių teisės išnyko. Net visi gyventojai buvo pavadinti prūsais. Nors Lietuvoje ir Lenkijoje valstiečių būklė buvo suriki, bet ji atrodė geresnė, nekaip Prūsuose, ir todėl daug kas iš ten bėgo.
1708—1710 mare apie 1/3 gyventojų išmirus, ypač Lietuvos provincijoje, kur buvo karalių valdos, tie pradėjo čia plačią ūkininkų kolonizaciją. [Naujakurių padėtis buvo geresnė už senųjų gyventojų: jie nebuvo baudžiauninkai, bet nebuvo ir laisvieji. Jiems buvo skiriama 48—60 dienų prievolių metams. Lietuvos provincijoje atsirado stipresnių valstiečių, ir tuomet atsiranda >ir laisvųjų ūkininkų. 1723 buvo nustatytas prievolių dydis. 1749 uždrausta naikinti dubas, 1767 įstatymu panaikinta valstiečių prievolė tarnauti dvare. Bet tai maža teatsiliepė bajorų dvarams, ir 1775—1776 Šilutės ir Priekulės aps. ūkininkai atsisakė eiti baudžiavą, bet buvo kareivių numalšinti. 1790 įstatymas nustatė, kad domenų valstiečiai paveldi savo dubas. Kai 1802 Klaipėdos aps. ūkininkai atsisakė eiti B., privalomasis dvariškių darbas buvo panaikintas. Po 1806 pralaimėto mūšio ties Jena valstietis tapo savininku, bet už nuosavybės įpripažinimą turėjo iždui sumokėti stambią pinigų sumą. šitaip padaryta 1807 X 9 iedikto. Valstiečiai pasidarė laisvi, bet prievolės dar liko. 1816 V 29 įstatymas pakeistas dvarininkų naudai: žemės nebedavė tiems, kurie neturėjo savo gyvo inventoriaus, neįrašytiems į baudžiauninkus, ar naujai įrašytiems. B. panaikinus ir padarius reformą, išaiškėjo, kad valstiečių žemės likę mažiau, negu anksčiau. 1850 panaikinti prievolių likučiai. Kumečiai, daržininkai su mažomis išimtimis rytuose visi liko bežemiais. Lenkijoje, dar prieš valstybei susikuriant, buvo ir nelaisvųjų žmonių, turėjusių dirbti pono laukus. Susikūrus valstybei, dažnai ir laisvieji krinta žemyn. XIV — XV dvarysta pradeda didėti. Bet didžiausio sunkumo ji pasiekė XVI—XVII a. Valstietis pririštas prie žemės, valstiečiai savo ponais karaliui skųstis nebegali. XVI—XVIII a. yra B. Lenkijoje žydėjimo laikas. Renkamieji lenkų karaliai B. laikė pagrindine bajorų teise. Valstietis nebegalėjo kraustytis kitur. Prasidėjus Ukrainos kolonizacijai ir bėgant ten valstiečiams, tas nuostatas galėjo būti įvykdytas, tik nugalėjus kazokus.