Vieno pono valdžioje buvo visi žmonės. Jis leido įstatymus, teisė žmones, nustatinėjo valstiečių santykius su dvaru, rinko mokesčius, žiūrėjo tvarkos ir kt. Ponas teisdamas galėjo net mirties bausmę skirti. Baudžiauninkas turėjo atlikti prievoles ponui, net neturėdamas žemės. Didesniuose dvaruose reikalaudavo lažų, o jei savo ūkio nebuvo, tai ėmė činšą, duokles ir pyliavas. Lažai augo ligi XVIII a. Ponas drausdavo daryti alų, midų ar degtinę, valstiečiai turėjo imti svaigalus iš pono smuklės. Dubos vis smulkėjo. Atsirado ir bežemių, kurie buvo samdomi darbininkais. XVIII a. pabaigoje pradėta rūpintis pramonės atgaivinimu. Supratus, kad pramonėje laisvasis darbas yra našesnis, pradėta ir Lenkijoje kalbėti apie valstiečių būklės pagerinimą. Kaikur patys dvarininkai darė šiokių tokių reformų, nors praktikoje tai buvo perėjimas nuo lažų prie činšų. Kad ir 1788—1792 vad. reformų seimas šiek tiek rodė valstiečiams palankumo, bet jokių atmainų jų gyvenime nepadarė. 1791 V 3 konstitucija pripažino vyriausybės teisę kištis į dvarininkų ir valstiečių santykius, uždraudė juos keisti vieno pono valia, bėgliams pripažino teisę grįžti ir likti laisviems. Kadangi ši konstitucija neįsigąlėjo, tai ir tie nedideli palengvinimai nebuvo įvykdyti.
Rusijoje valstiečiai nuo XIV a. vadinami „krestjane” — laisvieji žmonės. Nelaisvieji — „čelad”, „cholopy” atsirado iš karo belaisvių ar pasidavimo nelaisvėn už nusikaltimus. XIV—XV a. kunigaikščių sutartyse buvo žymima, kad valstiečiai gali kraustytis, bet vėliau į sutartis įrašomas reikalavimas, kad kiti bėglių nepriiminėtų. XV ir XVI a. nustatomas laikas, kada valstiečiai gali kraustytis: Pskovo statute — per šv. Pilypą (XI 14), Maskvos kunigaikštijoje — per šv. Jurgį ir 1.1. Vėliau dvarininkai stengėsi paveikti vyriausybę, kad ji valstiečiams visiškai uždraustų kraustytis. 1597 XI 24 caro įsakymu leidžiama jieškoti bėglių per 5 metus. 1601 ir 1602 suiručių laiku laikinai leista valstiečiams kraustytis. O vėliau atsigavę dvarininkai reikalavo, kad jiems būtų leista išjieškoti visus valstiečius, neatsižvelgiant į laiką. 1649 statutu leista savo baudžiauninkų jieškoti visur ir visuomet, nemokant teismui mokesčių. Šitie valstiečiai niekuo nesiskyrė nuo vergų. XVIII a. skirtumai buvo ir formaliai panaikinti. .1785 nebajorams uždrausta turėti baudžiauninkų. 1760 vyriausybė leido dvarininkams neklusnius valstiečius tremti į Sibirą.
Baudžiauninkų naštų didumas ir rūšis pareidavo nuo žemės rūšies ir gyventojų verslo. Vieni mokėjo činšus, kiti buvo lažininkai. Činšininkų būtis buvo geresnė, ir paprastai jie turėjo daugiau žemės. Centr. Rusijoje žemė buvo valdoma bendruomenėmis. Tai visi turėjo savo dalį, ir ten bežemių negalėjo būti. Dvarininkai galėjo parduoti kiekvieną valstietį be žemės, įkeisti, dovanoti, mainyti. XVIII a. baudžiauninkus parduodavo turguose. Savo nuožiūra dvarininkas galėjo atiduoti baudžiauninkus į rekrūtus. Už užmušimus, plėšimus namie ir kitus nusikaltimus svetimiems padarytus baudė valstybinis teismas, šiaip visur kitur teisė dvarininkas. Valstiečių turtas buvo ponų nuosavybė. Todėl daugelis bėgo į pakraščius, į Sibirą, į Lietuvą, kiti keldavo sukilimus. Žymiausias ir plačiausias toks sukilimas buvo 1773—1774 Pugačiovo. Nors XVIII a. pabaigoje ir pradedama kalbėti apie B. sumažinimą, bet ji padidėjo: Lietuvos ir Lenkijos padalinimas davė rusų generolams ir augštiesiems valdininkams daug naujų baudžiauninkų, Gudijos valstiečių padėtis pasunkėjo, Ukrainoje laisvieji anksčiau valstiečiai virto baudžiauninkais. 1796—1797 prasidėjo naujos valstiečių riaušės. 1808 įstatymas uždraudė baudžiauninkus pardavinėti, bet tai nebuvo paisoma. 1812 Napoleonui į Rusiją įžygiavus, buvo pasklidę gandų, kad baudžiava būsianti panaikinta, ir kitur valstiečiai ponų jau nebeklausė. Pažangesnieji bajorai keldavo B. panaikinimo mintį, bet be žemės. Mikalojaus I laiku (1825—1855) baudžiauninkų būklė pablogėjo. Nuo 1840 augant pramonei, dvarininkai įsitikino, kad baudžiauninkų darbas nenašus. Baudžiavoje dvarininkai atsakė už mokesčius valstybei. Mokesčių neišmokėjus (nedoimki), valdžia imdavo dvarus globon, dvarininkai turėjo maitinti badaujančius, šelpti nederliaus metu. Tos naštos vietomis dvarininkui buvo tokios, kad žemė be baudžiauninkų buvo brangesnė, nekaip su jais. Savo keliu ir valstiečiai ėmė priešintis. Ypač pradėjo nerimauti, baigiantis Krymo karui (1853—1856).
Naujasis caras Aleksandras II 1856 paskelbė, kad reikės atsargiai naikinti B. Bet bajorai, kiek galėdami, priešinos. Caras norėjo pradėti nuo Lietuvos. Lietuvos bajorai sutiko prašyti panaikinti B., tikėdamiesi, kad paleis be žemės. .1856 XII caras sudarė slaptą komitetą B. naikinimo klausimui ir sąlygoms ištirti. 1857 I 3 komitetas nutarė naikinti B., smulkiai apsvarsčius atleidimo planą. Jis siūlė pavesti dvarininkams sutvarkyti visus santykius su valstiečiais. Lietuvos bajorai siūlė panaikinti B. tokiomis sąlygomis, kaip Pabaltijy. Vyriausybė net norėjo nuo Lietuvos pradėti. B. panaikinimui ruošti buvo sudaromi gubernijų komitetai. Vyriausybė pradėjo linkti prie minties, kad be žemės atleisti negalima: išpirkti reikės žemę, ne asmenį. Surinkus iš gubernijų komitetų medžiagą, buvo sudarytos dvi redakcinės komisijos bendram įstatymo projektui paruošti. 1859 redakcinė komisija sukvietė bajorų deputatus iš 21