gubernijos, o 1860 pakvietė kitų 20 gubernijų deputatus ir, be to, Ukrainos ir Lietuvos. Šie deputatai rūpinosi gauti leidimą laisvai susitarti su valstiečiais ir apkarpyti valstiečių naudojamas žemes. 1860 X 10 redakcinė komisija buvo panaikinta. Jos paruošti projektai buvo apsvarstyti vyriausiojo komiteto valstiečių reikalams ir valstybės taryboje. 1861 II 19 caras pasirašė ir III 5 paskelbė B. panaikinimo manifestą. Jį paskelbus, buvo sudarytos valstiečių įstaigos, paskirti valstiečių komisarai (taikos tarpininkai), buvo suskirstyti valsčiai. Baudžiauninkai gavo asmens laisvę. Tik liko kiek sumažintos prievolės ir pastotės. Visa reforma turėjo būti baigta ligi 1863 II 19. Valstiečiai liko laisvi, bet priklausomi bendruomenei, be kurios žinios negali išeiti, solidariai atsako už mokesčius. Už mokesčių nesumokėjimą galima atiduoti į darbus, į rekrūtus, netgi į Sibirą ištremti. Iš-perkant lažas paversdavo činšais. Išperkamieji mokesčiai mokami iždui, kuris pats atsiskaito su dvarininkais. Valstiečiai turėjo išmokėti skolą per 49 metus. Tuo būdu buvo sumokėta keletą kartų daugiau. Iždas už žemę bajorams permokėjo, pats nesugebėjęs išrinkti išmokėtųjų pinigų, nes kartais išperkamieji mokesčiai buvo didesni už žemės vertę. 1905 revoliucijai iškilus, vyriausybė nuo 1907 panaikino visus išperkamuosius mokesčius.
Lietuvoje XII—XIII a. yra atsiradusi asmens nuosavybė žemei. Dvaruose dirbo belaisviai. Juos apgyvendino dvare ir sodžiuose. Dvare atsirado ir kitų darbininkų. Kas netesėjo išlaikyti savo ūkio, turėjo kreiptis į bajoro dvarą, prašydamas pagalbos, skolintis javų maistui, pasėliui. Skolininkas atidirbdavo su giminėmis, skolą grąžindavo darbu ar daiktais. Bajorai kartais nuomodavo žemę žmonėms. Bajorų politinei sąmonei ir galybei kylant, jie gavo nuosavybėn žemės (1387), atsipalaidavo nuo duoklių kunigaikščiui (.1434). Į duotųjų bajorams žmonių ir žemių naudojimą kunigaikštis nesikiša. Nusistojus Lietuvos branduoliui, prasidėjo valstiečių dalinimas. Žemaičiai 1413 buvo pakėlę maištą: kunigaikščio valdininkus vienus išmušė, kitus išvijo; tąpat darė ir Klaipėdoje. Šituo atveju kunigaikštis ėjo išvien su kryžiuočiais ir juos malšino. 1483 buvo sukilę valstiečiai Merkinėje, kuriems vadovavo Leičys. XV —XVI nusistojo ūkio forma. Dvare dirbo dvariškiai, karo belaisviai, pirktieji, jų vaikai, parsidavę bado laiku; aplinkiniuose sodžiuose sėdėjo žmonės, kurie ar dirbo dvaro laukus, ar už naudojamąją žemę duodavo mezliavas ir pyliavas, kiti — dirbdavo amato darbus: arklininkai, balniai, žvejai, dailidės, druskininkai, medininkai ir 1.1. Buvo tokių, kurie činšus mokėjo tik pinigais. Vieni jų laisvi, kiti — nelaisvi. Ponai stengėsi pravesti, kad, išbuvę tam tikrą laiką ir pasilikę, jie liktų pririšti. Atsisakąs nuo ūkio, perleidęs jį kitam su prievolėmis, gali išsikelti kitur.
Pasikeitus prekybos keliams, turkams užėmus Konstantinopolį, v. Europa ėmė daugiau reikalauti miško ir javų. Lietuvos bajorai rūpinosi savuosius dvarus padidinti: jie plėšė dirvonus, skynė miškus, išvydavo valstiečius iš dirbtos žemės, laisvuosius vertė baudžiauninkais. Pradžioje kaikurie bėgdavo svetur, į miestus, kur juos priimdavo. Bajorams pavojui dėl karo sumažėjus ir iš bajorystės matant daugiau naudos, stengiamasi uždaryti bajorų luomą, kad nepatektų į jį nepageidaujami. Bajorų skaičius mažinamas, didinamas valstiečių. Kaikur patys bajorai tat spręsdavo, varydavo į dvarystą, savo noru uždėdavo mokesčius. Tai keldavo maištus. Jų buvo: Tendžiogaloje (1535-1536), Telšiuose (1535), Upytėje, Kurkliuose (1538). Nerimo žemaičiai: bėgdavo į Prūsus (1578 sąmyšiai). Iš Prūsų bėgdavo į Žemaičius. Javų pareikalavimui vakaruose padidėjus, tat paragino Lietuvos dvaruose įvykdyti žemės reformą, kuri sustiprino žemės ūkį, sumažino sodžiaus žemę (ligi 1 valako dubai), suvienodino naštas, daugelį tokių, kurie negalėjo įrodyti bajorystės, pavertė valstiečiais. XVII a. atsirado slėptis nauja vieta — Ukraina. Net iš Žemaičių bėgdavo į kazokus, kiti į artimus Prūsus. Bajorai priimdavo bėglius, seimai leisdavo įstatymus prieš priėmėjus. Atėjus švedams, karalius žadėjo palengvinimų valstiečiams (1655), bet, juos išvijus, dar didesnė našta užgulė baudžiauninkus. XVIII a. valstiečiai bruzda. Ukrainoje bruzda haidamakai. Guduose pasitaiko atskirų ponų užmušimų. Šiaulių ekonomijoje jos administracija bandė čyžių vietoj įvesti lažas. Buvo didelis valstiečių
Trinka rekrutams ar šiaip baudžiauninkams rakinti (Šiaulių aps. Žagarės vi.)