B. sąvoka, vartojama D. Britanijoje; ji tvirtai buvo prigijusi ir (Nepr. Lietuvoje. Pagal šią paskutinę sąvoką B. vad. pusė visos kiaulės skerdienos be kojų, galvos, nugarkaulio ir vidurių, bet su paliktais kumpiais. D. Britanijos prekyvietėje labiau yra vertinamas lieso tipo B. Geriausiu B. laikomas toks, kuris duoda nestorą, kiek galint vienodai pasiskirsčiusi lašinių sluogsnį ir daug stangrios, sultingos mėsos. B. gauti imamos jaunos (6—9 mėnesių) kiaulės, pasiekusios apie 90 kg gyvo svorio. Gero bekoninio tipo kiaulėmis laikomos anglų didžiosios baltosios kiaulės (didieji jorkširai) arba jų pirmos kartos metisai su vietinėmis kiaulėmis. Bekoninėms kiaulėms penėti reikia gero pašaro, kuris savo bendroje sudėtyje turėtų pakankamai baltymų. Toksai pašaras yra miežiai, kukurūzai, bulvės, pieno perdirbimo liekanos (liesas pienas, pasukos), perkamieji koncentruoti pašarai ir kt.
Tarptautinė B. prekyvietė. Daugiausia B. suvartoja D. Britanija, kuri jau nuo praeito šimtmečio vidurio duoda toną visai tarptautinei B. prekyvietei. Maždaug iki 1840 D. Britanija dar buvo kiaulių ūkio produktų eksportininkė, bet po to kursą pakeitė, palaipsniui tapdama kiaulių ūkio produktų, o ypač B., žymiausia importinin-ke pasaulinėje prekyvietėje. XIX a. D. Britanijos B. prekyvietėje vyravo JAV, bet jau apie 1870 su savo B. pasirodė Kanada ir Danija. Paskutinioji, pradėjusi organizuoti kiaulių skerdimą ir B. paruošimą kooperatiniais pagrindais, prieš I pas. karą savo B. importu į D. Britaniją beveik susilygino su JAV, o po I pas. karo atsistojo pirmoje vietoje. 1909—1913 D. Britanija importavo vidutiniškai po 232.000 t B. ir kumpių kas metai. 1934—1938 šios rūšies importas į D. Britaniją siekė vidut. 385.000 t kasmet (1932, prieš kontingentų įvedimą, B. importas buvo pasiekęs rekordinį lygį 579.000 t). Po II pas. karo B. importas buvo kritęs iki 132.000 t (1947), bet vėliau jis pradėjo didėti, ir 1952 buvo pakilęs jau iki 252.000 t. Prieš II pas. karą apie 2/3 viso D. Britanijos B. importo, kuris ėjo ne iš Britų Imperijos kraštų, atiteko Danijai, o likusį 1/3 importo dalinosi Olandija, Lenkija, Švedija, Lietuva su kitais Pabaltijo kraštais. Per II pas. karą D. Britanijai B. teikė tiktai Kanada ir JAV ir įstengė D. Britanijai pristatyti nedaug ką mažesnį B. ir kumpių kiekį, kaip ji pati importuodavo prieškariniais metais. B. importo krizė D. Britanijos prekyvietėje pasireiškė pokariniais metais, kai dėl valiutinių ir ūkinių motyvų D. Britanija nebuvo pajėgi importuoti įprastinio B. kiekio, ir turėjo tenkintis maždaug tiktai trečia dalimi to, ką importuodavosi prieškariniais metais. B. suvartojimo racio-navimas, kuris D. Britanijoje buvo 1940, iki 1953 dar nebuvo panaikintas. Paskutiniu metu nustatyta norma vienam asmeniui per savaitę buvo 5 uncijos B. (vienu tarpu 1949 ši norma buvo sumažinta net ligi 1 uncijos). 1951 — 1953 žymesniais kiekiais B. eksportavo į D. Britaniją tiktai Danija, Olandija ir Lenkija. JAV ir Kanada po II pas. karo beveik sustabdė savo B. eksportą, o kiti anksčiau buvusieji reikšmingesni B. eksportininkai iki 1953 dar nebuvo grįžę į D. Britanijos prekyvietę. B. importas į D. Britaniją po II pas. karo reguliuojamas sutarčių su atskiromis valstybėmis.
B. gamyba Lietuvoje ir jo e k s-portas. Ligi 1930 kiaulės ir jų mėsa nebuvo įgiję didesnio vaidmens Lietuvos užsienio prekyboje. Kiauliena pirmoje eilėje buvo suvartojama vidaus prekyvietėje, o jei ir buvo kas eksportuojama, tai gyvų lašininių kiaulių pavidalu į Vokietiją. Vokietijai atsiribojant nuo užsieninių kiaulių produktų augštųjų muitų siena, Lietuvai teko orientuotis į kitas prekyvietes, pirmiausia į D. Britanijos prekyvietę, kuri buvo tokia, kad tiktai su B. praktiškai į ją buvo galima patekti. Ryšium su tuo Lietuvoje buvo nusistatyta perorganizuoti kiaulių ūkio kryptį, prisitaikant prie D. Britanijos prekyvietės. 1930 pradžioje buvo paskelbtas įstatymas kiaulių kainoms palaikyti, su primokėjimų pagalba įsipareigojant palaikyti atitinkamo augštumo kiaulių kainas vidaus prekyvietėje. Vėliau bekoni-nių kiaulių kainos buvo palaikomos visados. Maisto B-vė (jai pagrindinį kapitalą parūpino vyriausybė, o vėliau bendrovės akcijos buvo išperkamos kiaulių statytojų) pradėjo statyti skerdyklas, ypač B. gaminti. Tuo būdu buvo pastatytos Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos skerdyklos, o Aleksoto skerdykla jau anksčiau buvo perimta. Per porą metų Lietuvos B. eksportas pasiekė rekordinį 25.000 t kiekį (1932), ir tai anuomet buvo daugiau kaip 4% viso pasaulinio B. eksporto. Iš Lietuvos pusės viskas buvo paruošta tolimesniam intensyviam šios ūkio šakos plėtimui. Tačiau tuo metu siautusi pasaulinė ūkio depresija ir D. Britanijos noras proteguoti savo krašto ir Britų Imperijos kiaulių augintojus privedė prie B. kontingentų įvedimo D. Britanijos prekyvietėje.
Nuo .1933 iki II pas. karo B. importas į D. Britaniją buvo griežtai reguliuojamas kontingentais, į kuriuos turėjo rikiuotis ir Lietuvos B. eksportas. Dėl to visko B. gamybos plitimas Lietuvoje buvo sutrukdytas. Lietuvai leistas metinis B. įvežimo kontingentas 1934—1938 išeidavo maždaug apie 10.000 t per metus, ir tai tebuvo mažiau kaip 3% viso D. Britanijos B. importo.
Trejais rekordiniais Lietuvos bekono eksporto metais (1931-—1933) pajamos už išvežtas 64.500 t B. iš viso davė 137 mil. lt., ir tai buvo beveik % dalis anų trejų metų viso eksporto pajamų. Ryšium su minėtai-