veda prie visuomeninių santykių vyravimo. Daugelis šių laikų tyrinėtojų (pvz. A. J. Toynbee, G. C. Homans ir kt.) taria, kad iš pagrindinių civilizacijos smukimo priežasčių yra ir bendruomeninių santykių nykimas. Tad norint išlaikyti dabartinę Europos civilizaciją, būtina stiprinti pirminius santykius. Ryšium su tuo XX a. vidurio mokslininkų ir filosofų karta daugiau už senesnę kartą skiria dėmesio religijai.
- F. Tönnies Gemeinschaft u. Gesellschaft 1887; Gh. H. Cooley Social organization 1909; A. J. Toynbee A Study of History 1934—-1939; K. Davis Human Society 1949; G. C. Homans The Human Group 1950.
Bendriai Alytaus aps. Miroslavo vi. dvaras, kurio laukuose yra piliakalnis su koplyčia viršuje.
Bendrija knygų leidykla, įsteigta Vokietijoje 1953 Vokietijos lietuvių krašto valdybos rūpesčiu.
Bendrija mėnesinis kooperacijai skirtas žurnalas, ėjęs Vilniuje 1911—1913. Redagavo Mykolas Sleževičius.
Bendrinė kalba (angl. the Standard lan-guage, vok. Gemeinsprache) yra tam tikra specialinė kultūros ir civilizacijos kalba, pritaikyta bendriesiems visuomeninio gyvenimo reikalams. Jos skiriamos dvi rūšys: bendrinė rašomoji ir bendrinė šnekamoji kalba. Pirmoji iš jų vartojama raštu, antroji žodžiu. Būdinga jųdviejų žymė yra platesnei visuomenei artimesnės ir suprantamesnės bendrybės.
Dabartinė lietuvių bendrinė kalba, prasidėjusi Aušros laikais ir savo pavadinimą gavusi tik 1927 (jį pirmas tais metais yra pradėjęs Švietimo Darbe vartoti Pr. Skardžius), yra pagrįsta vak. pietiečių augštai-čių tarme. Jos vyriausias kūrėjas ir kodifi-kuotojas yra J. Jablonskis (Rygiškių Jonas), jai aiškų kelią nubrėžęs savo 1901 „Liet. kalbos gramatikos” prakalboje ir vėliau ilgą laiką jos pamatus tvirtinęs gausiais savo raštais bei pedagogine veikla (žr. J. Jablonskis). Pastaruoju Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiu prie šios kalbos stabilizavimo ypač daug yra prisidėjusi Lietuvių Kalbos Draugija (žr.) ir jos leistasis bendrinės kalbos laikraštis Gimtoji Kalba (žr.).
Anksčiau, prieš dabartinės bendrinės kalbos susidarymą, lietuvių irgi buvo vartojamos bendrinės kalbos, bet jos buvo tik sritinės, apimančios vieną kurią Lietuvos teritorijos dalį, ne visą Lietuvą. Mat, Lietuva tuomet administratyviniu būdu buvo suskaldyta į kelias skirtingas sritis, ir todėl kiekvienos tokios paskiros srities bendrieji reikalai galėjo būti atliekami tik vietine kalba. Pvz. M. Lietuvoje, vokiečių sienos atskirtoje nuo D. Lietuvos, jau nuo XV —XVII a. buvo pradėta vartoti vietinė bendrinė kalba, daugiausia paremtą Įsru-ties bei Ragainės tarmėmis ir galutinai stabilizuota D. Kleino 1563 lotyniškai parašytoje liet. kalbos gramatikoje (Grammati-ca Litvanica). D. Lietuvoje tais laikais nebuvo susidariusi viena bendrinė kalba, nes čia buvo ir kraštas didesnis, ir daugiau tarmių bei kultūrinių centrų, o bendrų pastangų tokiai kalbai sudaryti nebuvo. Pvz. M. Daukša rašė savotiška apibendrinta vid. augštaičių, o K. Sirvydas — r. augštaičių kalba. Ilgainiui, ypač XIX a. pradžioje, raštuose buvo beįsigalinti žemaičių tarmė, bet, kultūriniam ir tautiniam sąjūdžiui vis daugiau spiečiantis vakarinėje Lietuvos dalyje, pamažu ir raštų kalboje viršų gavo v. augštaičių tarmė. Tam ypač daug padėjo tąja tarme parašyti pirmieji stambesni veikalai apie liet. kalbą (1856 A. Schleicherio vokiškai parašyta liet. kalbos gramatika, Fr. Kuršaičio liet. kalbos gramatika bei žodynai ir kt.) ir M. Lietuvoje leistoji Aušra, kurios didesnė dalis redaktorių bei veiklesnių bendradarbių kaip tik yra buvę v. augštaičiai. Galutinai šią bendrinės kalbos kryptį, kaip jau minėta, nulėmė J. Jablonskis.
- Pr. Skardžius Bendrinė kalba ir jos rūšys (Gimtoji Kalba, 1935, 3—7); (”) Lietuvių rašomosios ir bendrinės kalbos susidarymas (Naujoji Romuva, 1935, 12—13, 298—299); (”) M. Mažvydas ir jo vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos istorijoje (Aidai, 1947, 198—201); (”) Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas Didž. Lietuvoje (Archivum Philologicum, 1933, IV 7—20); (”) J. Jablonskis ir dabartinė lietuvių bendrinė kalba (Arch. Phil., 1937, VI 12—35); (”) Lietuvių kalba, jos susidarymas ir raida (Tremties metai, 1947, 417-—442) ; P. Jonikas Mūsų bendrinės rašomosios kalbos problema (Židinys, 1937, XII 529—544); (”) Kleino gramatikų bendrinė kalba (Arch. Phil., 1938, VII 57—72); (”) Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos idėja priešaušrio metu (Arch. Phil., 1937, VI 36—73); (”) Bendrinė kalba (Liet. kalbos istorija. 1952. 159 — 193).
Bendrinis vardas, lot. nomen appellati-vum, bendrasis, vienodinamasis daiktų ir asmenų vardas: šaka, kalnas, žaliasis
(būdv. dkv.), žmogus, siela ir kt. Jam priešingas yra tikrinis vardas, lot. nomen proprium, išskirtins daiktų ar asmenų vardas: Šaka (upė), Kalnelis (bžk.), Žalioji (giria), Vytautas, Dievas ir kt. Žr. Tikrinis vardas.
Bendrių miškas Kauno aps., 2 km nuo Raudondvario mstl., 1 km nuo Nemuno, 48 ha. Vieta kalnuota, išraižyta daubomis.
Bendroji nuosavybė yra išimtinė teisė į daiktą, priklausanti ne vienam, bet dviem ar daugiau asmenų. iNųo teisinio asmens ji skiriasi tuo, kad į šį žiūrima kaip į vieną asmenį, neatsižvelgiant į jo atskirų asmenų skaičių, o B. N. savininkai veikia savarankiškai, pasilaikydami visas teises sau ir veikdami kaip šių teisių atstovai. B. N. atsiranda iš sutarties, iš paveldėjimo ir iš įstatymo. B. N. savininkai turi lygias teises į visą turtą ir lygias prievoles tam turtui. Kol turtas nepadalintas, kiekvienam dalyviui priklauso teisė į turto idealiąją