kreidos laužyklos. Dėl dažnų totorių puolimų 1593 B. buvo paverstas 12 pylimų tarp savęs sujungtų tvirtovėlių įtvirtintu centru.
Bieliackinas 1) Simonas (1874 X 1 Mogiliave, Gudijoje — 1944 vokiečių gyvas sudegintas Auschwitz koncentracijos stovykloje) Lietuvos teisininkas. 1899 baigęs Odesos univ. teisių fak., dirbo advokatu Maskvoje ir Petrapilyje. 1921 atvykęs Lietuvon, buvo žydų reikalų ministerijos juriskonsultu. 1922 XI 5 paskirtas Lietuvos Univ. teisių fak. branduolin, nuo 1923 VI 12 e. o. prof. civilinės teisės katedroje, vėliau protarpiais dėstydamas baudžiamąją ir prekybinę teisę. Prieš atvykdamas Lietuvon, rusų kalba buvo išsp. eilę teisinių studijų (Novoe avtorskoe pravo 1912, Vozmeščenie moralnago vreda 1913, Voina i pravosudie 1915). Lietuvoje gyvendamas, be daugelio straipsnių teisinėje spaudoje Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje (Teisėje), atskirai išsp. Dėl vieno įstatymo aiškinimo 1924, Baudžiamųjų bylų gynimas 1930, Prisiekusieji teisėjai 1932, Baudžiamojo teismo problemos 1933, vėliau ir Civilinės teisės kursą, o 1934 su Martynu Kavolių parengė Baudžiamąjį statutą, Lietuviškojoje Enciklopedijoje redagavo civilinės teisės ir teisenos skyrių. Tuo pačiu laiku rašė ir beletristinių veikalų: Žmonės ir likimas (novelės) 1934, Įnoringieji (novelės) 1934, Prie teisėtumo aruodo 1934, Smukimo keliu 1935, Lavinsko amžius 1937, Dramos (Nenuorama, Kalinys vandenyje, Paskutinis pasiryžimas, Trumparegė) 1940.
2) Teodoras (1907—1947 II 17 Reiki javike Islandijoje) Simono sūnus. Mokėsi gimn. Berlyne, bet po Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos, pasireiškęs griežtai lietuviškai nusistatęs, buvo iš ten pašalintas. Lietuvon grįžęs, kad ir pradžioje dar lietuviškai nemokėdamas, Švietimo Ministerijai leidus, stojo į Kauno Aušros gimn. ir ją greitai pabaigė. Įstojo į VDU. Gerokai prieš II pas. karą išvyko keliauti, apsigyveno Islandijoje ir, vietos kalbos pramokęs, vietos spaudoje propagavo Lietuvą ir jos vargus, ypač Vilniaus klausimą, tuo pačiu metu lietuvių spaudoje (XX Amžiuje, Mūsų Jūroje) rašydamas apie Islandiją ir aplamai apie Skandinaviją. 1939 Naujojoje Romuvoje išsp. vertimą iš švedų kalbos E. Tegnero poemos ištraukas Vikingų įstatymas.
Bieliajev Ivan (1810—1873) rusų istorikas, archyvinės medžiagos skelbėjas. 1848-1857 savo redaguojamame leidinyje Vre-mennik Moskovskago obščestva istorii i drevnostej rossijskich pakartojo 1529, 1566 ir 1588 trijų Lietuvos statutų tekstus ir Augščiausiojo Lietuvos Tribunolo įstatymą. Savo istoriniuose tyrinėjimuose — Krestjane na Rusi 1860, Lekcii po istorii russka-go zakonodatelstva 1861, Razskazy iz russ-koj istorii 1861 — pasireiškė pirmuoju rusų istorikų slavofilu. O savo rašinyje Istorija Polotska 1861, daugelio Lietuvos upių ir miestų vardus klaidingai laikydamas slaviškus, paleido prifantazuotą teoriją, kad polockiečiai jau labai seniai buvę savo kolonijas sukūrę lietuvių tarpe ir ten įveisę slavų kultūrą, tuo būdu duodamas tariamai mokslinį argumentą Lietuvos rusifikato-riams, tvirtinusiems, kad Lietuva buvusi rusiškas kraštas iš seniausių laikų.
Bieliakas Juozas (apie 1730—1794) Lietuvos totorius iš Naugardėlio aps. 1751—• 1762 Lietuvos totorių vėliavos (raitininkų būrio) priekyje B. dalyvavo Austrijos žygyje Saksonijoje ir Čekijoje prieš Prūsiją. Lietuvon grįžęs, sekė Lenkijos did. hetmo-nu J. K. Branickiu, kuris pasipriešino Poniatovskio rinkimui karaliumi. Bet Poniatovskis tuo karaliumi buvo išrinktas. Tada 1764 su Karoliu Radvila ir B. pasitraukė Vengrijon. Vėliau, Branickiui pripažinus Poniatovskį, B. grįžo Baltstogėn. Kaip karininkas 1768 buvo verčiamas veikti prieš Baro konfederatus. 1771 IX pasekė M. K. Oginskiu ir prisidėjo prie konfederacijos. Ties Stvalavičiais kartu su Oginskiu buvo rusų sumuštas. Vėl subūręs vyrų aplink totorių vėliavą ir vėl pralaimėjęs, iš kovos lauko pasitraukė. Poniatovskis jį pakėlė pulkininku. 1788 B. gavo malšinti ukrainiečių sukilimą. Pakeltas generolu, 1789 tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1791 vadovavo IV ulonų totorių pulkui Lietuvos pasienyje ties Rusija. 1792 V rusų kariuomenei įsiveržus Lietuvon, turėjo trauktis Minsko link. Rusams Minską užėmus, B. 1792 VI 10 su tais pačiais rusais susikovė ties Stolpcais, o VI 11 kartu su Judickio kariuomene rusams pralaimėjo mūšį ties Mirų. VII 23 pasižymėjo kautynėse ties Lietuvos Brasta, bet paskiau turėjo trauktis Varšuvos link. 1794 IV Lietuvai sukilus, B. vadovavo IV Lietuvos raitininkų pulkui, stovėjusiam Lietuvos Guduose. Po kelių susirėmimų su rusais 1794 V. B. prisijungė prie Sapiegos korpo Bielsko apylinkėse. Sapiegai savo dvaran pasitraukus, B. perėmė korpo vadovybę, betgi 1794 VI pasimirė. B. garsėjo savo narsumu.
- T. Soplica, (A. Wolanski) Wojna polsko-rossyjska II (Kampanja litewska) 1922.
Bieliauskas 1) Aleksandras (m. 1914) knygnešys spaudos draudimo metu Kėdainių aps. Pernaravos parapijoje. Slaptai mokė lietuviško rašto. Dalyvavo 1905 Vilniaus seime. Rusų persekiotas ir baustas, savo ūkyje slėpė persekiojamus studentus lietuvius. Jo vyresnysis brolis Simonas už dalyvavimą 1863—1864 sukilime buvo ištremtas Sibiran.