tėvą į savo vestuves; broliai paversti antinais, arba motina, su vaikais paversta žąsimi, juos žada nušauti; Laima nulemia likimą; jūrų dievo Bangpūčio kerštas žvejams; tėvai verčia vesti nemylimą merginą, sūnus pabėga iš namų; karaliūnas peršasi Vilniaus vaitaitei; merginai peršasi miško dvasia — Jovadas kudlotas; skęstąs tveriasi klevo šakos ir kalbasi su ja; pavojingas tiltas arba šaltinis — raitelis skęsta; mylimasis mergaitei pataria bristi į gilumą, o brolis — į seklumą; mergaitė pasiskandina, kai mylimasis ją pameta; paskendimas gaudant žiedą; žiemužės šėkas, vasaros sniegas ( šitą dainą Rytų Prūsų vokiečiai pasiskolino iš lietuvių); plėšiko Blindos galas.
B. pobūdžio dainų daugiausia turi dzūkai, antroje vietoje suvalkiečiai, prie jų prišliejant ir Maž. Lietuvos lietuvius.
Gal kaikurios tų temų ir yra paveiktos svetimų įtakų, bet ne taip ryškiai. Antra vertus, ir iš kitų tautų pasiskolintas B. lietuviai dažnai perkuria, padarydami naują jos versiją. Pvz. populiari daina apie trijų seselių jauną brolelį, kuriam reikia į Rygą joti, esanti lietuvių daryta, sujungus dvi slaviškas dainas; iš ukrainietiškosios ir rusiškosios dainos lietuviai sukūrė naują labai įdomią versiją (tai atsitikę tarp XIII ir XV a.) ir pasiuntę ją net toliau į šiaurę: tą lietuvišką versiją perėmę latviai, estai ir suomiai. Irgi iš slavų perimtą B. apie tris gegutes (motiną, seserį ir mylimąją), kukuojančias prie mirštančio jaunuolio, lietuviai išplėtė, pridėdami naujų epizodų, ir sukūrė labai gražią dainą. Labai populiari daina apie sergančią mylimąją („gyti negysiu, tavo nebūsiu”) lietuviuose gavo tokį pavidalą, kad ją galima pavadinti perdėm sutautinta. Prie tokių sulietuvintų B. dar pridera: pasikalbėjimas su mirusia mylimąja prie jos kapo; mokymas meluoti motinai (atlėkė žąsų pulkas, sudrumstė vandenėlį); atsakymas niekados: Tada sugrįšiu, tada atlankysiu, kai sausa lazda žaliuos; Oi eisim eisim, mes čia nebūsim; Aš tau duosiu kriaušių, obuolėlių. Lietuvių tiek labai mėgstama daina apie pagrobtą dukterį (šią naktelę per naktelę ant dvaro dundėjo) gali būti ir lietuviškos kilmės, nors ši daina gerai žinoma latviams ir lenkams; panašių turi gudai, ukrainiečiai ir mardviai, tik ten ji nėra tokia populiari.
- E.Wolter Romantische-sagenhafte Motive des lit. Volksliedes — Mit. d. Lit. Lit. Ges. IV 1894;G. H. Gerould The Ballad of Tradition 1932; J. Balys Uber die lit. Volksballaden — Acta Ethnologica 1938-1939 N. 2(3); (”) Lietuvių liaudies baladės— Židinys 1938; (”) Šimtas liaudies baladžių 1941; (”) Retos dainos - gražuolės — Aidai 1952 N. 8; (”) Lithuanian Narrative Folksongs 1954; TV. J. Entwistle European Balladry 1939; Y. Penttinen War Tidings 1947; E. Seemann Deutsch-litauische Volksliederbeziehungen — Jhrb. f. Volksliederforschung 1951.
Baladė literatūroje. Trubadūrai ilgainiui liaudies B. davė literatūrinės B. apibrėžtą formą. XVI a. viduryje prancūzų poezijos mokykla — plejada — su antikinėmis tendencijomis viduramžių žanrus, taigi ir B. nuvainikavo. Vėliau, ligi romantizmo laikų ji buvo visiškai užmiršta. Literatūrines B. rašė ir Dante (savo Vita nuo-va), Petrarca, Boccacio. Literatūrinė anglų B. apdainuodavo audras, kautynes, o naujaisiais laikais ji liko iš dalies patriotiniu žanru. Tokį B. tipą plėtė Wordsworth, Burns, Coleridge, Moore. Romantizmas B. atgaivino. 1765 Anglijoje Percy paskelbė škotiškų B. rinkinį Reliques of ancient English poetry, ir iš čia B. paplito toliau kitur. Romantikuose ji įgijo daugiau fantastiškų bruožų ir tragiškų momentų. Joje buvo pasakojama apie istorinių, legendinių arba išgalvotų herojų pasibaisėtiną tragediją. B. ypač išgarsėjo vokiečių poetai Bürger, Schiller, Goethe, Uhland, Tieck, Chamisso, Brentano, Heine, Hebbel. Europoje romantizmo laikais plačiai žinoma Bürgerio 1773 Lenora, daug kieno sekta. Prancūzijoje romantizmo laikotarpiu plinta anglų ir vokiečių tipo B. 1822 Hugo davė rinkinį Odes et ballades. Rusuose vokiečių B. versdavo ir imituodavo Žukovskij, Puškin, Lermontov, Čekijoje Čelakovsky, Neruda, Vrchlic-ky. Lietuvoje ir Lenkijoje A. Mickevičius, T. Zan, A. E. Odyniec.
Lietuvių literatūroje klasikinių B. pavyzdžių davė Maironis savo čičins-kiu, Jūrate ir Kastyčiu. Kitos Maironio B. — Dyvytis, Užkeiktas Skapiškio varpas, Ant Punios kalno — yra daugiau B. formos legendos, negu tikrosios B. Naujojoje lietuvių poezijoje K. Inčiūra davė B. Pajuostys (apie vieną ežerą Troškūnų apylinkėje), Apie Rubikių ežerą, Vidugirių milžinai; St. Santvaras B. apie karžygių motiną; J. Kos-su-Aleksandravičius (vėlesnysis J. Aistis) — Karaliaus šuo ir kt. Lietuviškosios B. turinys daugiausia istorinio ir geografinio pobūdžio praeities legendos.
Muzikoje B. pergyveno tą pačią evoliuciją, kaip ir literatūroje. Išaugusi XII—• XIII a. trubadūrų ir truverų laikais, ji buvo improvizuojama, instrumentui pritariant. XIV ir XV a. greta rondo B. buvo mėgiama muzikinė forma. A. 1500 ji išnyksta: jos vietą užima rondo, turįs paprastos dainos formą ir įvykdomas intrumentais. Naujesnė, XVIII a. pasirodžiusi B., jau mažai panaši į senąją B. Naujos B. formą sukūrė Zumsteeg ir Loewe, duodami B. tam tikrą turinį. ¿Naujaisiais laikais B. vadina tam tikrus veikalus solo dainuoti, pritariant fortepionui, orkestrui ar chorui su orkestru (Schumann, Hugo Wolff). Instrumentui B. kūrė Chopin, Brahms.