lią (Dhammapada), kuris yra pietų budistų populiariausias tekstas, ir Pitaka, mažų pamokančių istorijų rinkinį. Minėtini dar „Karaliaus Milindos Klausimai”, dialogo formos filosofinis traktatas. Visos šios dalys atsirado dar Indijoje, bet savo galutinę formą gavo Ceilone, kur (Anuradhapuroje) daugiau kaip per tūkstantį metų buvo B. centras, savo rūšies universitetas, ir kur buvo dėstoma kraštui svetima Palio kalba. Ceilono istorinės kronikos, Dipavamsa (IV a.) ir Mahavamsa (V a.) ir didžiausio B. mokslininko Buddaghosa (V a.) raštai turi būti paminėti ryšium su Palio kanonu. Palio kanonas (Pitakos, Dhammapada ir Jataka) yra triskart ilgesnis, negu Biblija, Senąjį ir Naująjį Testamentus kartu paėmus. Tačiau anglų Pali Text Society pastangomis šis kanonas yra išleistas originalo kalba (106 tomai, 1882—1928) o visos svarbiausios dalys yra išverstos anglų, iš dalies vokiečių ir prancūzų kalbomis. C. Neumanno meniškas Gotamos kalbų vokiečių kalba vertimas išlaikė turinio gilumą ir formos grožį.
Besiskirdamas nuo bramanizmo su jo politeizmu, Palio kanono B. nežino Dievo sąvokos, išganymas pasiekiamas tik paties žmogaus pastangomis ir jėgomis. Taip pat šis kanonas nežino jokių stebuklų. Jis mini, kad į pasiūlymą daryti stebuklus Gotamo paaiškino, jog didžiausias stebuklas esąs teisingas ir dorovingas gyvenimas. Skirtingai nuo bramanizmo, B. nepripažįsta jokių kastų ir nežino dvasininkijos. Paneigdamas bramanų dvasinę monopoliją, B. sukūrė beturčių vienuolių broliją (sangha), nuo Gotamos laikų ir yra tokia organizacija seniausia pasaulyje. B. tikslas yra rasti kelią išsigelbėti iš kentėjimo ir skausmo, ir budistai tiki, kad Gotamai pasisekė šitą kelią rasti ir kitiems nurodyti. Sprendžiama, kad šios doktrinos pagrindai yra išdėstyti jau pirmame Gotamos pamoksle, kuris vadinamas Benareso Pamokslas, arba „Mokslo Rato Pamokslas”, ir kuris budistams yra tas pats, kas Kalno Pamokslas yra krikščionybei. šio pamokslo esmė yra išdėstyta „keturių kilniųjų tiesų” forma: tikėjimo tiesa, kentėjimo priežasties tiesa, kentėjimo pabaigos tiesa ir kelio tiesa. Dabartinis B. skelbia, kad kentėjimas yra nenutraukiamai susytas su pačiu gyvenimu, nes jis lydi gimimą, ligas, senatvę ir mirtį. Kadangi budistai tiki sielos transmigraciją, tai skausmų ir kančių eilė kartojasi be pabaigos. Kentėjimo priežastis yra mūsų prigimtas troškimas gyventi, turėti smagumų ir turtų. Kentėjimo pabaiga gali būti pasiekta, tik šitą troškimą nugalėjus, tik naujų gimimų grandinę nutraukus, ir ji ateina kaip nekintąs, neturįs formos amžinas ramumas, kurį budistai vadino nirvana (arba nibana). Kelias, einąs į kentėjimo nugalė-mą, yra aštuonialypis: teisingas tikėjimas, teisingas sumanymas, teisinga kalba, teisingas veikimas, teisingas gyvenimo būdas, teisingos pastangos, teisingas galvojimas ir teisingas susikaupimas. Eidamas tuo keliu, kiekvienas žmogus galįs nugalėti troškimą egzistuoti, gali nutraukti gyvenimo grandinę ir pasiekti nirvanos amžiną ramybę.
šiaurės B. (Mahayana). Pagal Palio kanoną, kiekvienas žmogus galįs pasinaudoti nurodymais Gotamos, kuris yra „Kelio Rodytojas” ir „Nesukurtojo Kelio Kūrėjas”. Bet norint išsivaduoti iš skausmo ir kentėjimo ir pasiekti išganymą, kiekvienas turi šį kelią pats praeiti ir savo jėgomis ir pastangomis save išvaduoti. Tačiau jau I a. pr. Kr. pradėjo reikštis kitos tendencijos, ir susidarė mokslas, kad greta su individinėmis pastangomis išgelbėjimą gali atnešti ypatingos asmenybės, visų pirma Buda Gotamos asmenyje ir kiti anksčiau buvusieji arba busimieji Budos, arba net žemesnio rango asmenys — Bodh’isatvos. Jų pagalba pasinaudoti — tereikėjo tik juos gerbti, šita nauja doktrina atsirado šiaurės Indijoje, ir ji vadino save Bodhi-satva-yana, arbaMa-hayana, tai yra „di-
Šokąs Šiva
Budistų šventyklos vartai II a. pr. Kr.