sybė net atšaukė B. iš Frankfurto ir paskyrė ji pasiuntiniu Petrapilin (1859). čia B. Rusijos vyriausybei pasisekė įkalbėti nesikišti į busimąjį Prūsijos karą su Austrija. B. prisispyręs vertė ministerius ir Vilhelmą, nuo 1861 karalių, sutikti su jo programa. Vilhelmas norėjo sustiprinti ir padidinti kariuomenę. Tačiau Prūsijos seimas (Landtag) atkakliai tam karaliaus planui priešinosi. Tuomet B. buvo paskirtas ministeriu pirmininku ir užsienių reikalų ministeriu. Paleidęs seimą, atidavė daug atstovų teisman už jų kalbas seime. Austrijai sušaukus Frankfurto kongresą (1863), turėjusį pertvarkyti Vokiečių sąjungos konstituciją, B. patartas, Vilhelmas atsisakė jame dalyvauti, ir tuo niekais pavertė visą Austrijos sumanymą. Prūsija 1863 konvencija su Rusija (abi valstybės sąjungininko kariuomenei leido persekioti lenkus sukilėlius savo teritorijoje) sutvirtino politinę savo būklę. šlesvigo-Holsteino klausimu pasinaudojęs, B. drauge su Austrija pasiryžo hercogijas (1864) užimti. Bet B. stengėsi prijungti abi hercogijas prie Prūsijos, o kondominiumu norėjo pasinaudoti karui su Austrija. Tą karą ruošdamas, B. įtikino Napoleoną III į karą nesikišti ir pasirašė sąjungos sutartį su Italija (1866 IV 8). Pagaliau, IV 7, pareikalavo iš Frankfurto bundestago, kad būtų reformuota vokiečių sąjunga ir sušauktas visuotiniu balsavimu išrinktas reichstagas. Gi kai Austrijos kurstomas bundestagas paskelbė mobilizaciją Schleswigo-Holsteino reikalui sutvarkyti, viešai pripažino sąjungą nustojus veikti (VI 14). B. pasiūlė vokiečių valstybėms pasirašyti naują sąjungą su Prūsija. 1866 karą su Austrija laimėjo ne tik Prūsijos kariuomenė, bet ir lanksti B. diplomatija. B. buvo ir žymiausias šiaurės Vokietijos sąjungos organizatorius, be to, slaptomis sutartimis pietų Vokietijos sąjungą padaręs visai nerealią. Iš esmės Vokietija buvo Prūsijos sujungta, tik formalaus akto tetrūko. Tuo pačiu metu B. ruošė karą su Prancūzija. B. iš anksto susitarė su Rusija, kad ji Austrijai neduotų įsikišti į Prūsijos karą su Prancūzija. Leopoldo Hohenzollerno kandidatūra į Ispanijos sostą ir neatsargi paties Napoleono III politika davė B. progą susiremti su Prancūzija. Prūsija įveikė Prancūziją. B. diktavo Prancūzijai taikos sąlygas. Paiyžiaus apsiausties metu B. pavyko įkalbėti Vokietijos valdovus paversti sąjungą imperija ir paskelbti Vilhelmą I Vokietijos imperatoriumi. Vilhelmas paskyrė B. imperijos kancleriu. B. nesutiko, kad kancleris ir ministeriai būtų atsakingi parlamentui, nepripažino jo teisės kariuomenės reikalus svarstyti ir atstovų neliečiamybės. Ne tiek jis vykdė savo programą, kiek kovojo su liberalais, katalikų centru ir socialdemokratais. Pačią kovą su katalikais motyvavo tuo, kad katalikai sudarė stiprią, gerai organizuotą ir gabaus politiko Windt- horsto vadovaujamą partiją. Aistringai pradėjo B. „kovą dėl kultūros” , bet turėjo tartis su katalikais. Dar Prūsijos ministeriu būdamas, B. mėgino patraukti darbininkus valdžios pusėn ir atitraukti nuo politikos. Susidraugavo net su Lassaliu ir pripažino visuotinio balsavimo principą. Bet Lassalio įsteigtoji socialdemokratų partija, jam mirus, greit surevoliucionėjo, ir B. ėmė smarkiai su ja kovoti. Pasinaudojęs dviem pasikėsinimais (1878) nužudyti imperatorių, privertė reichstagą priimti įstatymą prieš socialistus. Tačiau socialdemokratų partija greit augo, ir po 12 metų, 1890, B. buvo priverstas panaikinti įstatymą prieš juos.
Vilhelmui I mirus (1888), imperatorius Fridrichas III (1888) paliko valdžią B., bet Vilhelmas II susidūrė su „geležiniu kancleriu” , ir 1890 III 20 B. buvo priverstas atsistatydinti. Po jo mirties išėjo jo atsiminimai Gedanken und Erinnerungen 1898. Visi jo raštai 19 tomų išleisti 1924— 1925.
- E. Mareles B. 1909 (paskutinė laida 1951) ;E. Eyok
B. 1941—1943; J. Feldman B. a Polska 2 leid. 1947; A. O. Meyer B. 1949; R. SaitscMck B. u. d. Schicksal d. dt. Volkes 1949; W . Bussmann Gedanken zum B. — Bild der Gegenwart 1951.
Bismarck JAV 1873 įsteigtas miestas, North Dacota valstybės sostinė, prie Missouri upės; 18.600 gyventojų (1950). Rudosios anglies pramonės centras. 1932 pastatyti parlamento rūmai — kapitolis.
Bismarko kalnai Naujosios Gvinėjos rytų pakraštyje, į pietus nuo Ramos žemumos. Augščiausios viršūnės ligi 4300 m.
Bismarko salynas Didžiajame vandenyne į žiemryčius nuo Naujosios Gvinėjos. Jis iš 2 didelių ir ligi 200 mažų salų, — iš viso 47.000 km2 su maždaug 150.000 gyventojų papuasų. Administracinis centras Rabaul. 1616 aptiktas Le Maire ir Schouten ekspedicijos, 1874 pirmieji vokiečių koloniniai postoviai, 1884 Vokietijos protektorate, 1899 jos kolonija, 1914 užimta Australijos, 1941 XII dalį užėmė japonai, kuriuos 1944 išvijo sąjungininkai.
Bismija pylimo ir sienų griuvėsiai Mesopotamijoje, Jezirecho apylinkėje, arti Tigro upės. šiuos griuvėsius kasinėjęs amerikietis Banks rado, kad B. esanti senoviškojo miesto Adab (Ud-Nun), minimo Hammurabio kodekse. B. apylinkėje rasti paskui Naram-Sino ir Sargono miestų griuvėsiai. Rasta labai daug įrašų bronzos plokštelėse, labai senų Babelio kultūros paminklų. Rastoje B. marm orinėje statuloje įrašas: E-Mach, Ud-Nuno karalius, liudija B. buvus senoviškojo UdJNuno vietoje. Adabo miestas buvęs perskirtas perkasu dviem dalimis, kurių vienoje pusėje buvusi karaliaus E-Macho vietovė ir šventykla, su dideliu